|
Pastaruoju laiku Lietuvoje kasmet jauniesiems skaitytojams išleidžiama apie 350 pavadinimų knygų. Maždaug 40% iš jų sudaro lietuvių autorių kūriniai. O tai yra (a) vis dar iš naujo „atrandamos“ XX amžiaus I pusės rašytojų knygos (pavyzdžiui, Liudo Dovydėno „Gyveno kartą karalius“, 1947, pakartota 2004, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikai“ 1934, pakart. 2002); taip pat (b) išeivijoje sukurtos knygos (pavyzdžiui, Vytauto Tamulaičio‚ „Vasaros pasaka“, 2004), kurios sovietmečiu neleistos dėl ideologinių priežasčių, o dabar išeinančios dažniausiai su naujomis iliustracijomis. Be to, (c) sudaromi nauji folkloro (pasakų, dainų, erzinimų, žaidimų) rinkiniai vaikams. Pagaliau (d) po kelerių metų pauzės vėl leidžiamos geriausios sovietmečio knygos (pavyzdžiui, Mykolo Sluckio „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, 1958, pakartota 2004). Maždaug 20% sudaro naujai parašyti lietuvių autorių kūriniai. Nemaža jų dalis – provincialūs, stereotipiniai leidiniai, sukurti atsitiktinių autorių, kurie labiau siekia įamžinti savo vardą, o ne meninių tikslų, arba tiesiog yra menkos literatūrinės vertės. Tačiau paprastai kasmet pasirodo apie 10–15 knygų, kurios susilaukia kritikų dėmesio ir teigiamo vertinimo, kurios tęsia geriausias tradicijas arba formuoja naujas tendencijas. Tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva toks kasmetinis meniškai vertingesnių knygų skaičius, manytume, visiškai normalus, pakankamas.
Tradicijos gyvybingumas
Dabartinėje lietuvių vaikų literatūroje tebėra svarbūs tradiciniai žanrai – literary fairy tale and fantasy, poezija, istorinė bei nuotykių apysaka, animal story ir kita. Tokiai literatūrai būdingas nuoseklus pasakojimas, aiškios moralinės vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Tokio tipo literatūrą daugiausia kuria vyresniosios kartos autoriai. Vienas iš svarbių kūrybos (įkvėpimo) šaltinių tebėra folkloras. Štai garsus vaikų poetas Martynas Vainilaitis (g. 1933) naudojasi mitais, liaudies pasakų siužetais, ir beveik kasmet išleidžia po vieną eiliuotą pasaką, kūrybingai (meniškai) iliustruotą Irenos Žviliuvienės. Šio poeto knygos „Pelėdos giesmė“ (2001) ir „Sidabrinė kultuvėlė“ (2002) įrašytos į IBBY Honor List, dėmesio sulaukė ir jo „Karaliaus žentas“ (2003), „Nykštukas kilipštukas“ (2004). Šiuolaikinio vaiko susitikimą su liaudies pasakų veikėja ragana vaizduoja Leonardo Gutausko (g. 1938) knyga „Paskutinė Čepkelių ragana“ (2002). Kitos garsios rašytojos Vytautės Žilinskaitės (g. 1930) knygoje „Nebijokė“ (2000) publikuotos trumpos pasakos dėl savo alegoriškumo, poetiškumo bei amžinųjų moralinių vertybių aukštinimo lyginamos su H. Ch Anderseno kūryba, o apsakymuose ši rašytoja daugiausia dėmesio skiria nuskriaustam, nelaimingam vaikui, provokuoja skaitytojo užuojautą. Vaikų skaitytojų mėgstamas prozininkas Vytautas Račickas (g. 1952) savo apysakose derina problem novel ir nuotykių, netgi detektyvinės literatūros bruožus. Pastaruoju metu jis užbaigė apysakų ciklą apie labai išpopuliarėjusį, 1985 metais sukurtą herojų Rimantą Zuiką („Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“, 2001), o apysakos „Šlepetė“ (1996) veikėjai jau atkeliavo į ketvirtą knygą („Seni pažįstami, arba Ketvirtoji šlepetė“, 2004); taip pat pradėtas kurti naujas ciklas apie mergaitę Nippę – „Jos vardas Nippė“ (2002), „Nippė nori namo“ (2004). Račickas kuria dinamišką, intriguojantį pasakojimą, jo knygose daug komiškų situacijų, ryškūs personažų paveikslai – ypač berniukų. Svarbią vietą užima Skomanto slapyvardžiu pasirašinėjamos istorinės apysakos (jų sukurta jau beveik 20), kurių veiksmas vyksta XIII amžiaus Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikas, Lietuvos kultūrinė bei politinė situacija atkurta Jurgio Jankaus (1906–2002) epinėje apysakoje „Severiukas“ (2000). Lietuvių vaikų literatūroje visą laiką svarbi buvo poezija. Pastaruoju metu kritika prabyla apie vaikų poezijos saulėlydį, nes leidžiama daug amatininkiškų, primityvių eilėraščių. Tačiau vis dar kūrybiškai aktyvūs ir klasikai, iš kurių pirmiausia minėtume Ramutę Skučaitę (g. 1931) ir savitai sudarytą jos knygą „Takelis iš naujo“ (2001). Skučaitės eilėraščiai skatina vaiką pamatyti aplinkos bei apskritai gyvenimo grožį, ugdo taurius jausmus. Nonsenso banga
Pačioje XX amžiaus pabaigoje vaikams pradėjo rašyti jaunesnė menininkų karta, kuri siekė iš vaikų literatūros išstumti bet kokias didaktikos, pamokymo apraiškas, vengė infantilumo, pasitikėjo vaiko kaip adresato intelektu ir nuovoka, vadovavosi meno kaip žaidimo koncepcija. Taip įsigalėjo anksčiau lietuvių vaikų literatūrai nebūdinga nonsenso stilistika, aburdiški, alogiški žaidimai žodžiais, daiktais, įgrįsusiais kalbos ir tautosakos štampais. Svarbiausią vietą šiame kontekste užima Vytauto V. Landsbergio (g. 1962) kūryba. Jo „Obuolių pasakos“ (1999, pakart. 2005) yra siužeto ir stiliaus požiūriu unikali fantasy, kuriame lygiomis teisėmis veikia obuoliai, bulvė Generolė, lapė Ksenofobija, žvirblis Alioša, Adomas ir Ieva, karalius Vytautas Didysis bei stirnos ar kiškio ekskrementai, parodijuojamos folkloro klišės, manipuliuojama gramatikos normomis etc. Kitoje šio autoriaus fantasy „Arklio Dominyko meilė“ (2004) pagrindiniai veikėjai yra logiškai nederantys vienas kitam: arklys ir rugiagėlė. Šios knygos siužetas nuoseklesnis: vaizduojama arklio kelionė į Afriką ir atgal; atviriau formuluojamos vertybės: draugystė, atida, pagalba kitam, gebėjimas džiaugtis mažais, paprastais dalykais, nors ir šioje knygoje visa ko pagrindas vis dar lieka alogizmas, paradoksas. Nijolės Kepenienės (g. 1957) „Džiovintas debesėlis“ (1999), „Po riestainio saule“ (2001) – trumpų istorijų, pagrįstų paradoksliais įvaizdžiais, personifikuotais daiktais, rinkiniai: išdžiūvęs debesis, skaitanti kepurė, vaikščiojantys bičių aviliai etc; o jos fantasy „Tititatos užburti“ (2002) veda skaitytoją į išradingai sukonstruotą Muzikos karalystę. Sigito Poškaus (g. 1957) knygos „Trumpos pasakaitės“ (1995, atnaujintas leidimas 2003) herojai, o kartu skaitytojai tarsi stebi patį kūrybos procesą: kaip Pieštukas užrašo pasakaites, kurios išsirita iš paukštės Adeodatos kiaušinio, todėl yra mažos bei pūkuotos. Nonsenso stiliui artimos ir Rimanto Černiausko (g. 1950) „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ (2003), kuriose autorius, be kita ko, parodijavo kai kuriuos sovietmečio ideologinius mitus. Absurdo dvasia persiskverbė ir į vaikų poeziją, tai ypač išryškėjo Renatos Šerelytės (g. 1970) eilėraščių rinkinyje „Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega“ (2000).
Nonsenso, paradokso elementai ėmė keisti požiūrį į vaikų literatūrą, atnaujino jos raidą, ne viena iš šių knygų tapo mėgstama ir suaugusiųjų skaitytojų. Bet, kita vertus, ėmė aiškėti, jog kūryba vaikams, vengianti formuluoti aiškias idėjas bei vertybes, turi savo ribas, – nonsenso stilistika pradėjo sekti. Štai Nijolė Kepenienė viešai pareiškė, jog daugiau tokio pobūdžio knygų nerašys ir ėmėsi kurti realistinę prozą, o paskutinioji Vytauto V. Landsbergio fantasy „Pelytė Zita“ (2005), nors dar tebestebina komiškais personažais, netikėtomis situacijomis, bet daugelyje puslapių jau nuskamba ir atviras moralas, rūpestis dėl šiuolaikinio pasaulio blogybių. Naujų temų ir naujo stiliaus paieškos
Literatūros procesą atnaujina ir naujos, dar neeksploatuotos temos, problemos, dabartinės tikrovės aktualijos, nauji vaizdavimo objektai – ir ypač, kai apie tai bandoma rašyti kitaip. Modernią fantasy, vaizduodama šiuolaikinio paauglio nuotykius virtualiame, kompiuterio pasaulyje, kuria Herta Matulionytė (g. 1969) – „Žaidimo valdovas“ (2001) ir „Gelbėtojas“ (2003). O tos pačios autorės knygos „Demonas Mufikas“ (2002) skriaudžiamas herojus perkeliamas į magišką pasaulį, kuriame jis tampa karaliaus sūnumi. Lietuvišką „Hario Poterio“ variantą užsimojo sukurti Daiva Vaitkevičiūtė (g. 1970), jos fantasy „Marius Pietaris ir Burtų knyga“ (2004) ypač savitas dėl to, kad antrinis pasaulis (secondary world) pagrįstas lietuvių folkloru ir mitologija. Jurga Ivanauskaitė (g. 1961) naujoje fantasy „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“ formuluoja labai aiškų klausimą: kas yra laimė? Iš Marso planetos kilęs Marsis atvyksta į žemę aiškintis, ką reiškia būti laimingam ir kaip laimė suprantama skirtingų tautų, kultūrų, rasių. Be filosofinės problematikos, knyga skaitytojui teikia ir geografijos, etnografijos žinių.
Už savitą stilių ir naujus motyvus buvo įvertinta Gintarės Adomaitytės (g. 1957) apysaka vyresniems paaugliams „Laumžirgių namai“ (2001). Keturiolikos metų veikėja, stengdamasi suprasti gyvenimą apskritai ir save pačią, pasakoja savo motinos bei dviejų tetų (trijų seserų) likimo istorijas. Įvykių raidą suintensyvina netikėta mirtis, kurios priežastis stengiamasi išsiaiškinti. Minėtąjį knygos savitumą lemia netikėta detektyvinės literatūros elementų ir lyrinio, poetinio pasakojimo dermė. Tos pačios autorės pasakų knyga mažesniems vaikams „Vėjų miesto pasakos“ (2003) sužavi poetiškumu, subtiliai aukštinamomis dvasinėmis vertybėmis. Literatūrinę visuomenę ypač nustebino Vilės Vėl (Lietuvoje žinomos mokytojos slapyvardė) debiutas – apysaka „Parašyk man iš Afrikos“ (2003). Autorė labai giliai ir taupiai (lakoniškai) atskleidė ypač šiuolaikišką vaiko situaciją. Aštuonerių metų herojus, keletą metų praleidęs Prancūzijoje ir ten prisirišęs prie auklės afrikietės, su kuria susikalbėdavo ne žodžiais, o piešiniais ar judesiais, grįžta į gimtinę, kur turi iš naujo adaptuotis. Vaiko santykis su svetima ir sava kultūra, kalba, su netikėtai jį užgriūvančiais skaudžiais socialinias ir moraliniais reiškiniais – tai buvo naujos lietuvių vaikų literatūros temos, motyvai, kurie perteikti pasakojimą paįvairinant kasdienybės nuotykiais, vaikui suvokiama kalba, nors be jokio infantilumo. Paveikslėlių knygos
Nors Lietuvoje visais laikais būta talentingų knygų iliustruotojų, paveikslėlių knygos (picture book) tradicija kažkodėl nebuvo ypač puoselėjama. Tokių knygų kūrimas vėlgi yra viena iš naujausių ir reikšmingiausių dabartinės leidybos tendencijų. Daugumos tų knygų herojai yra gyvūnai, perteikiantys mažo vaikų jausmus, naivumą, atradimo džiaugsmą. Poetės Almos Karosaitės (g. 1945) ir dailininko Artūro Karoso knygos „Asilėlis Benas žinių šaltinyje“ (2001) herojus paraidžiui supranta metaforą ir, pamatęs savo atspindį baloje, nusprendžia, jog tai ir yra žinių šaltinis. Rašytojo Jono Liniausko (g. 1955) ir dailininkės Danguolės Žemaitytės knygų „Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris“ (2002), „Maža tamsa, arba Augimo nerimas“ (2004) herojus bebriukas Bartas yra ketverių metukų, jis neretai baramas tėvelių, patiria paprastų nuotykių, atranda didįjį paslaptingą pasaulį. Poeto Sigito Gedos (g. 1943) ir dailininkės Eglės Gelažiūtės knygos „Pelytė Sidabrytė“ (2004) veikėja pelytė yra sidabrinė ir įsigeidžia pamatyti sidabrinių daiktų, įsmunka į indaują. Sigutės Ach (1969) knyga „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo“ (2002), papildo personažų gyvūnų galeriją, bet yra palyginti filosofiškesnė, kupina nostalgiškos nuotaikos. Reikšmingomis paveikslėlių knygomis laikytinos Laisvydės Šalčiūtės „Raudonas kamuolys“ (2004), Sauliaus Žuko „Uodas“ (2005). Ypač ryški, nors kontraversiškai vertinama Šarūno Saukos „Mykoliuko diena“ (2004). Jūratės Račinskaitės „Raganyčių burtai“ (2003) – nepaprastai originali knyga, leidžianti skaitytojui ne tik skaityti, bet ir pačiam kurti. Talentingiems Šarūno Leonavičiaus piešiniams poetas Aidas Marčėnas sukūrė eilėraščius ir taip radosi „Žmogaus žvaigždė“ (2004) – netradicinės kilmės netradicinė knyga.
Didelių vilčių teikia dailininko Kęstučio Kasparavičiaus (g. 1954) kūryba. Šis dailininkas, iliustravęs nemažai vaikų literatūros klasikos Vokietijos, Amerikos, Taivanio ir kitų šalių leidykloms pastaruoju metu vėl kuria Lietuvos vaikams. Naujausias jo darbas – H Ch Anderseno „Coliukės“ iliustracijos. O štai knygoms „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“ (2005, abi knygos anksčiau išleistos Taivanyje) pats dailininkas parašė ir tekstus. Jose (tiek tekstuose, tiek piešiniuose) vyrauja daiktų pasaulis, dažniausiai apverstas aukštyn kojomis. Taigi Kasparavičiaus kūryba akivaizdžiai sietina su anksčiau pristatyta nonsenso literatūros tendencija. Problem novel vyresniems – naujausias reiškinys
Po ilgokos pertraukos į jaunimo literatūrą sugrįžo keletas lietuvių literatūros klasikų, rašančių ir vaikams, ir suaugusiems. Šįkart jų knygos skiriamos vyresniems paaugliams. Visoms joms bendras yra labai kritiškas požiūris į naująją Lietuvos tikrovę. Tas požiūris matyt ir paskatino rinktis problem novel žanrą.
Bitės Vilimaitės (g. 1943) „Mergaitės romanas“ (2004) vaizduoja vienišos mergaitės, našlaitės ir tamsaus, pikto, blogo, smurtaujančio pasaulio priešpriešą. Patyrusi daugybę praradimų herojė tenori vieno – pasislėpti nuo pasaulio. O štai Kazio Sajos (g. 1932) apysakos „… kurio nieks nemylėjo“ (2005) pabaiga suteikia skaitytojui šviesesnio gyvenimo viltį, nors siužetas ne mažiau niūrus. Kūrinys – savotiškas gatvės vaikų gyvenimo tyrimas, jame pavaizduotos trys žmogžudystės bei kitokie nusikaltimai, nereikalingo vaiko pastangos išlikti šiame pasaulyje. Algimanto Zurbos (g. 1942) romano „Melnragės akmenys“ (2005) intravertiškos prigimties, giliai mąstanti veikėja yra aštuoniolikmetė, ką tik baigusi mokyklą, ji išvyksta paatostogauti į Klaipėdą, ten susidraugauja su jaunuoliu, kuris, kaip pamažu paaiškėja, priklauso nusikaltėlių, reketininkų pasauliui. Bet to pasaulio rašytojas nesiima analizuoti, jam svarbiau pozityvistiškai nusiteikusio jauno žmogaus dvasinis atsparumas. Pats rašytojas savo veikėją metaforiškai pavadino „balta varna“.
Taigi naujausioji lietuvių literatūra vaikams, paaugliams, jaunimui yra atvira, problemiška, tačiau nepamiršo, neišsižadėjo tikrai esmingo, svarbaus „baltos varnos“ motyvo. |
