Laimantas JONUŠYS. Naujausia lietuvių rašytojų vyrų proza (2008–2011)

Šis pranešimas, trumpai apžvelgiantis įsidėmėtinus kelių pastarųjų metų Lietuvos rašytojų vyrų kūrinius, buvo perskaitytas lietuvių literatūros vertėjų seminare Birštone 2011 metų spalio 2 dieną.

Laimantas JONUŠYS. Vertėjas ir literatūros kritikas. 1980 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. 1981–1990 m. dirbo Užsienio literatūros knygyne Vilniuje, 1990–1998 m. savaitraštyje Šiaurės Atėnai, 1998–2000 m. „Laisvosios Europos radijuje“ Prahoje. 2002 m. gavo Lietuvių PEN centro premiją – Metų vertėjo krėslą – už John Banville romano Parodymų knyga vertimą. 2009 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga  jam skyrė Šv. Jeronimo premiją.

Valdas Papievis EITI: [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010 Anksčiau išleista: Vienos vasaros emigrantai (2003) Valdas Papievis nėra produktyvus rašytojas, per daugiau kaip trisdešimt metų – trys romanai ir trys apysakos, pasirodžiusios kūrybinio kelio pradžioje. Be to, galima sakyti, kad jo proza neevoliucionuoja, yra užsikonservavusi, atitrūkusi nuo pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje vykusių audringų literatūrinių ieškojimų ir poslinkių. Dabar ji jau gali atrodyti senamadiška, bet margame ir kartais triukšmingame šiuolaikinės kultūros fone šis santūrus susikaupimas gali būti labai patrauklus.

Kaip teigė recenzentė Aušra Jurgutienė, knygoje Eiti „nėra nieko, kas garantuotų jai rinkodarinį pasisekimą. Tai iš šiuolaikinio konteksto visiškai iškrintanti prozos knyga, priartėjanti prie geriausių, bet populiarumo neturinčių poezijos knygų ir būtent tuo, it koks egzotinis augalas, netikėta, įdomi ir reikalinga atidesnio žvilgsnio.“

 Visa Papievio proza pasižymi intensyviu, į vieną požiūrio tašką sutelktu subjektyvizmu, reiškiamu subtiliu, lyriškai nuspalvintos kalbos srautu. Tuo pasižymėjo ir Vienos vasaros emigrantai.

O šios knygos protagonistas yra vienišas stebėtojas svetimame Provanse. Rašytojo sumanyta užuomazga veikiau tik pretekstas, pateisinantis personažo buvimą: Lietuvos laikraštis nusiuntė jį aprašyti Provanso gaisrų. Bet svarbiausia – šio nedidelio romano poetinis stilius yra neatsiejamas jo aspektas, be kurio jis netektų savo pagrindo. Kaip ir kituose Papievio kūriniuose, čia matome gražią, menišką, vaizdingą lietuvių kalbą. Ir – nelengvai išverčiamą.

…kaip savaime tarp kalnų išsiskleidė kloniai, kurių saujose dabar, jis žinojo, žydi levandos, iki violeto ilgomis bangomis sutirštinančios plyną dangaus mėlynymą, kaip savaime po tuos kalnus ir slėnius išsibarstė namai ir namukai, vienišiai ar siaurom gatvelėm sulipę į kaimus ar miestukus, kuriuose saulės įkaitintą orą ir kartu ausų būgnelius veria cikadų smuiko styga

Bet kai kur kalba paprasta, labai trumpi sakiniai, kartais vienažodžiai, tarsi nuotrupos, dialogai, kartais tik įsivaizduoti dialogai arba pokalbiai su savimi.

Kaip ir romane Vienos vasaros emigrantai, subjektas čia pakaitom reiškiasi visais trim vienaskaitos asmenim (aš, tu, jis) – t.y. kartais jis byloja tiesiogiai apie save, kartais tarsi kalbasi su savimi, o kartais žvelgia į save iš šalies.

Jis apsigyvena pas moterį, vardu Anne, kurios jauna duktė neįgali, judanti tik su vežimėliu. Yra šiokios tokios mįslingos intrigos – netoliese gyvena atsiskyrėlė dailininkė Do, anksčiau jiedvi su Anne artimai draugavo, bet štai jau daug metų visai nebendrauja. Pasakotojas jas vėl suveda draugėn, bet paslapties neįmena.

Kaip ir rodo pavadinimas, romano herojus yra ėjikas, vaikščiotojas (vaikštūnas), jis klaidžioja po apylinkes didelius atstumus, su kai kuo pasikalba, bet paprastai lieka stebėtojas, tarsi atsidūręs už įprastinio bendruomeninio gyvenimo ribų. Jis mato, kaip prie senovės Romos laikų tilto privažiuoja automobiliai, iš jų išlipa žmonės, dairosi, kalbasi, paskui sulipa į mašinas ir išvažiuoja, tada jis klausia savęs:

Kodėl aš negaliu taip, kaip jie? Apžiūrėti, nusifotografuoti, džiaugdamasis įspūdžiais kartu su draugais važiuoti toliau, praverti langą, mostelt ranka ir sakyti, pažiūrėkit, kaip čia gražu, ar balsu svarstyti, kur šiandien vakarieniausime.

Romano pavadinimo esmė išsakoma taip:

Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą, sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus [...]. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudeginti negali. Ir tu juose nepasiekiamas.

 Pabaigoje romanas pereina tarsi į poemą proza, su atsikartojančiais motyvais, muzikalia plėtote, ir tai yra įspūdingas autoriaus laimėjimas.

Jaroslavas Melnikas TOLIMA ERDVĖ: [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008 Anksčiau išleista: Rojalio kambarys (2004) Tai yra isškirtinis autorius lietuvių prozos kontekste, nes užima ypatingą nišą, kurią galima pavadinti filosofine fantastika ar pan. Šiandieninės Lietuvos realijų čia nerasime. Kai kurie literatūros kritikai skeptiškai vertina jo prozą dėl skurdokos kalbos, bet jo kūrinių esmė tikrai ne kalba, o savita, alternatyvi pasaulio vizija.

Romanas Tolima erdvė artimas dar vienam žanrui – antiutopijai. Tolimos ateities totalitarinėje visuomenėje, jos nykioje buitinėje aplinkoje į beviltišką kovą su sistema stoja vienišas herojus, ir ši situacija, be abejo, primena Orwello romaną 1984-ieji. Ji primena ir žinomą H.G. Wellso apsakymą „Neregių šalis“, nes romane vaizduojama aklųjų visuomenė. Wellso apsakyme yra tik nedidelė bendruomenė, bet principas panašus: aklieji nelabai suvokia, kas yra rega ir kas yra tarp jų atsidūręs „regintysis“, bet nusprendžia, kad tai – kažkokia psichinė anomalija, kurią reikia gydyti – atimant regą.

Išradingų technologinių laimėjimų atributika – nuolatinis romano fonas, ir tai yra būdinga mokslinės fantastikos ypatybė. Visa ši atspirties situacija nėra labai originali ar kuo ypatinga, bet romano eiga palengva įgauna pagreitį ir tada atsiveria naujos suvokimo plotmės, o kūrinio veiksmas įgauna dinamiškos įtampos.

Paaiškėja, kad regėjimo anomalija šiame aklųjų pasaulyje – labai retas, bet ne vienatinis atvejis: nedaugelis praregėjusiųjų, nesusigaudžiusiųjų buvo represuoti ir – tiesiogine prasme – apakinti veiksmingai funkcionuojančios galingos sistemos. Tačiau, pavėluotai susivokę, nebegalėdami taikstytis su tuo, kad iš jų atimtas regimasis pasaulis (tolima erdvė), šie atskalūnai yra susivieniję į galingą pogrindinę organizaciją, į kurią patenka ir pagrindinis personažas Gabra.

Šie sukilėliai galėtų atrodyti kaip tipiški gerieji kovotojai su blogiu, bet autorius kuria sudėtingesnę situaciją. Atrasdami paraleles su mūsų pasauliu, galėtumėm sakyti, kad šie maištininkai yra archetipinis smurtingos revoliucinės dvasios pavyzdys: jeigu pasaulyje egzistuoja kokia nors esminė neteisybė, jie įsitikinę, kad ją būtina panaikinti bet kokia kaina – nesvarbu, kiek gyvybių bus paaukota.

Todėl Gabras norom nenorom grįžta į megapolį – tvariai asociatyvų, didingai šiurpų J. Melniko vaizduotės kūrinį, vos ne visą romane žinomo pasaulio ir paties romano erdvę užgožiantį technokratinį monstrą: kone beribį „gyvenamųjų konteinerių“ konglomeratą, nusidriekiantį ne tik į plotį, bet ir į didžiulį aukštį. Akliesiems jokia vizualinė estetika nereikalinga, tad į visas puses driekiasi pilkų betoninių narvų begalybė; reginčiajam ji tampa košmarišku kalėjimu, kuriame kiūtina apsileidusios, gauruotos būtybės.

Autorius kuria daugialypį aklųjų pasaulį su specifinėmis ypatybėmis, pvz., jiems egzistuoja tik „artimoji erdvė“, o keldamiesi į kitą vietą jie iš tikrųjų atseit nejuda, keičiasi tik jų artimosios erdvės galimybės, joje „skamba kiti akustiniai indikatoriai ir į ją gali įžengti kiti negu pirma objektai ir žmonės“.

Kai gaudyti Gabrui sutelkiamos gausios megapolio saugumo tarnybų pajėgos, romanas įgyja trilerio dinamikos. Čia herojus patiria pavojingų nuotykių, ir tai suteikia ryškesnį naratyvinį impulsą šiaip jau veikiau filosofiniam romanui.

Alegorinį užmojį galima įžvelgti lyginant vaizduojamo pasaulio ribotumą ir Gabro saviešką, tolimos ir dar tolimensės erdvės ilgesį su panašiais mūsų gyvenamo pasaulio, žmonijos ypatumais. Tai galima įsivaizduoti ir kaip mūsų pačių nesugebėjimą ištrūkti iš savo „artimos erdvės“, iš aplinkos mums primetamo pasaulio matymo, t.y. „tolimos erdvės“ nematymo.

Mat herojui nepriimtinos visos trys kolektyvinio, socialinio egzistavimo plotmės, į kurias jis patenka: aklas egzistavimas megapolyje, dalyvavimas maištingoje megapolio tvarkos priešų veikloje, tapimas reginčio valdančiojo elito nariu. Visais trim atvejais asmenybei nepaliekama alternatyvų, jai leidžiama funkcionuoti tik tam tikroje apibrėžtoje erdvėje – artimoje, šiek tiek tolimesnėje ir dar tolimesnėje, bet ne tokioje tolimoje ir nepažįstamoje, į kurią romano pabaigoje Gabras išeina.

Jaroslavas Melnikas KELIAS Į ROJŲ: [romanas]. Vilnius: Baltos lankos, 2010 Geriausiuose savo apsakymuose ir apysakose Melnikui pavykdavo sukurti įtaigią alternatyvaus pasaulio viziją: „Rojalio kambaryje“ tai yra mąžtanti fizinė būsto erdvė, „Skambink man, kalbėk su manimi“ – fiktyvus pomirtinis žmogaus egzistavimas, „Tai kalbu aš“ – grožinės literatūros kūrinyje sukurtas ateities numatymas. Šie kūriniai, be kita ko, dvelkė kažkokiu nenusakomu ir neišsakytu, jų gelmėse nugrimzdusiu liūdesiu ar rezignacija.

Kelias į rojų – naujas rinkinys, galbūt šiek tiek duobėtas, bet geriausiais atvejais išlaikantis aukščiausią lygį. Štai kaip atrodo kai kurie jo tekstai:

Apsakymo „Aliumininis šaukštas“ herojus su turistine grupe atsiduria iki tol nelankytos užsienio šalies mažame mieste. Jis eina pasivaikščioti vienas, nuklysta į siaurą gatvelę, kur visai nėra jokių žmonių, bet viename kieme pamato pietaujančią šeimą ir nevalingai prie jų prieina. Pasirodo, ten jo seniai mirę tėvai ir jų sūnus, kuris lyg ir jaunesnis jo paties antrininkas. Atėjūnas priimamas natūraliai, kaip sūnus, lyg niekur nieko, bet palengva išryškėja veiksmo dalyviams nelabai perprantama kraupi mįslė. „Čia viskas buvo jam svetima, viskas, o jiems – sava. Ir Jegorovas negalėjo to suprasti.“ (p. 50–51). Galiausiai personažas grįžta į turistų grupę, o skaitytojas palengva suvokia, kad ta visa nekalta užsienio kelionės situacija yra mirties zona – paties herojaus mirties.

Apysakaitės dydžio kūrinys „Nemirtingumas“ (pavadintas „siurrealistiniu romanu“) prasideda gyvenimiška tragedija: herojus sugniuždytas išeina iš krematoriumo, nes palaidojo žuvusią jauną žmoną. Tačiau parėjęs namo randa ją gyvą ir sveiką. Tada prasideda siurrealistinė kelionė, kurioje sapniškai klostosi skirtingos sąlyginės realybės plotmės. Kaip visada šio rašytojo kūriniuose, fantastika paradoksaliai įspūdingai siejasi su kasdienybės, buities elementais.

Daugelis įspūdingiausių šio rašytojo apsakymų ir apysakų pasižymi tuo, kad prasideda kokia nors tipiška, visai realistine buitine situacija, bet vėliau į ją įsigauna fantastininė plotmė, neretai koks nors mistinis, šiurpus elementas. Tai anaiptol nenuveda į siaubo literatūros žanrą – Melnikas renkasi kitą kelią: ramios refleksijos, filosofiškai įprasminto vaizduotės erdvių praplėtimo.

Sigitas Parulskis MURMANTI SIENA: [romanas]. Vilnius: Baltos lankos, 2008 Anksčiau išleista: Trys sekundės dangaus (2002) Sigito Parulskio trečiasis romanas, Murmanti siena, yra kitokio masto ir kitokio pobūdžio kūrinys negu ankstesnieji. Čia dar esama šio autoriaus romanams bei trumpajai prozai būdingo juodojo humoro, maištingų ar net nihilistinių pareiškimų, bet apskritai tai yra daugiaplanis kūrinys su įvairiais personažais ir epiniu užmoju.

Pagrindinė romano laiko plotmė – dabartis, pagrindinis veikėjas – maždaug keturiasdešimties metų viengungis Adolfas, įsitraukęs į komplikuotą meilės romaną su ištekėjusia moterimi. Sužinojęs, kad jo gimtajame provincijos miestelyje ketinama nugriauti prosenelio namą, dabar jau apleistą, nežinia kam priklausantį, jis vyksta paskutinį kartą namo apžiūrėti. Prietarais apipinta namo siena teikia postūmį pažvelgti į šimtą metų vienos giminės istorijoje, o kartu ir į esminius Lietuvos istorijos tarpsnius – grįžtant į praeitį romane susitelkiama į lūžio momentus: abu pasaulinius karus, pokario partizanų kovas bei stalininės valdžios represijas ir t.t., tad nors romanas apima istorinį šimto metų laikotarpį, tai nėra nuoseklus epinis pasakojimas.

Praeities epizodų grandinė prasideda 1908 metais, kai dega miestelio bažnyčia. Čia spalvingai atskleidžiama to meto Lietuvos provincijos atmosfera; kaip ir kituose istorinės praeities tarpsniuose, koncentruojantis į personažų paveikslus, į žmones – su jų viltimis ir godumu, tikėjimu ir prietaringumu.

Tarpukario Lietuvos sustabdytas kadras – 1926 metų valstybinio perversmo aplinkybės, o vėliau vienas svarbesnių romano veikėjų, Augustas Zagorskis, vyksta į Vilnių netrukus po to, kai Antrojo pasaulinio karo pradžioje šis miestas atiteko Lietuvai. Chaotiškoje atmosferoje, kur juntama smurto nuotaika, lenkų ir lietuvių abipusis priešiškumas, neapibrėžta žydų padėtis, Augustinas iš savo tėvo draugo pigiai nusiperka automobilį, kuriuo važiuoja į savo miestelį. Per pirmąją sovietinę okupaciją (1940–1941) jis tik slapstydamasis išvengia tremties į Sibirą, o 1944 metais, frontui vos perisiritus į vakarus, su savo vienuolikmečiu sūnumi važiuoja traukiniu pas gimines; traukinį bombarduoja lėktuvas, visi keleiviai iššoka, slepiasi krūmuose, o antpuoliui praėjus mažasis Augustas tėvo neberanda.

Gerokai vėliau, 1968 metais (čia pasinaudojama galimybe susieti to meto aplinkybes su sovietų invazija į Čekoslovakiją), KGB demaskuoja Augustą Zagorskį, gyvenantį svetima pavarde. Kalėjimo jis šiaip taip išvengia.

Praeities epizoduose daug istorinės medžiagos, citatų iš to meto spaudos, bet kartu viskas vystoma konkrečiais gyvais epizodais su spalvingais charakteriais. Čia taip pat pasireiškia savita pesimistinė pasaulėžiūra, rodanti, kaip istorijos kataklizmai gniuždo žmonių likimus – nugalėtojų nėra, tik vieni pralaimi gyvybės praradimu arba sugriautais gyvenimais, o kiti – moraliniu nuopuoliu. Pokario partizaninis karas parodomas neidealizuojant – kovotojų už Lietuvos laisvę pusėje buvo daug patriotizmo, priešinimosi svetimos valdžios represijoms motyvų, bet galiausiai daug nevilties, išdavysčių ir žiaurumo. Tai vaizduojama daugiausia per vieno veikėjo, Martyno, likimą.

Koncentracijos stovykloje Sibire Martynas susipažįsta su pirmųjų, sunkiausių, 1941 metų represijų auka Kasparu, kuris, likęs vienas gyvas iš savo likimo draugų, sako: „…tyčia nemirsiu, gyvas grįšiu į Lietuvą, eisiu per kaimus ir miestus ir visiems pasakosiu…“ Bet nežmoniškomis sąlygomis galiausiai palūžta ir tyčia prisišaukia mirtį bandydamas pabėgti. Pats Martynas į Lietuvą galiausiai vis dėlto grįžta, bet neradęs ten sau prasmingo gyvenimo tęsinio nusižudo.

O jau šiais laikais Adolfas samprotauja: „Gelbėti savo gyvybę – štai pagrindinis kiekvienos būtybės principas. Savisaugos instinktas – jis galingesnis už visas konvencijas, už visus šūdinus žmonijos susitarimus, vadinamus morale ir etika.“

Jis taip aiškina mįslingame savo įkalinimo epizode, išplėtotame į atsinaujanančią siužetinę liniją: regis, atvykusį į savo miestelį (kaip aprašyta romano pradžioje) jį kažkas smūgiu iš už nugaros apsvaigina ir nežinia kodėl uždaro belangėje patalpoje, kur tik nebyliai pateikiamas maistas, kur apsilanko paauglystėje seksualines fantazijas žadinusi didžiakrūtė Valerija (dabar jau visai nesimpatiška) ir juo pasinaudojusi dingsta. Taip ir lieka neaišku, ar tai jo haliucinacija, ar kieno nors kerštas, – ši linija turi veikiau simbolinę prasmę, rodančią žmogaus bejėgiškumą, pasirinkimo neturėjimą.

Taip pat mįslinga ir pamatinė romano plotmė – dabartinis Adolfo gyvenimas. Skaitytojui pamažu skleidžiasi įtarimas, kad Adolfo meilužė Bo yra jo geriausio draugo žmona (kurios jis nėra matęs), o pabaigoje šis konfliktas įgyja dar kitokią prasmę – romano romane rėmus. Naujasis Parulskio romanas įkūnija kai kurias plataus, panoraminio, iš dalies istorinio, epinio romano ypatybes kartu su postmodernistinio sąlyginumo bruožais.

Kęstutis Navakas DU LAGAMINAI SNIEGO: [esė]. Vilnius: Tyto alba, 2008 Anksčiau išleista: Gero gyvenimo kronikos (2004) Rinkinio Du lagaminai sniego daugumoje tekstų, kaip ir ankstesniuose, vėl žavi elegantiškas šmaikštumas, taip pat ir išradingos stiliaus grožybės, kurios liejasi lengvai, ir paprasčiausia buitinė aplinka pražysta išradingos stilistikos tropais, palyginimais.

Naująjį rinkinį žanro požiūriu sunku apibrėžti, o gal ir lengva, nes pats autorius knygos viršelio atvarte teigia: „…žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas – nuo reportažo iki novelės.“ Tikra tiesa – esama čia ir to, ką iš bėdos, o gal iš laimės, galima pavadinti reportažu, yra ir bent dvi aukščiausio lygio novelės. Knyga padalinta į tris dalis. Pirmoji – rimčiausioji – rašytojo plunksna kedena buitį ir būtį, taip pat ir slėpiningus asmens egzistencijos klausimus (pats autorius turbūt susigūžtų dėl tokios pompastiškos formuluotės), antroji nemažai (nors ne iki galo) linksta į autobiografinių esė žanrą, o trečioji skirta užsienio kelionėms.

Kad ir kur keliautų Kęstutis Navakas, jis parveža mums teksto malonumą – bergždžiai čia tikėtumėmės kokių nors objektyvių aprašymų apie aplankytas šalis ir jose vykusius renginius. Iš oficialiosios dalies autoriui knieti pabėgti kaip paukščiui iš aktų salės. „Scenoje – kalbos. Kad įsivaizduotumėte kokios, tepasakysiu, jog UNESCO generalinis direktorius K. Matsuura japoniškai (su vertimu) kalbėjo keturiasdešimt septynias minutes. Vėliau kai kurie poetai kai ką skaitė, o aš rūmų fojė toliau rinkau moteriškus vardus.“

Autorius tik išimtiniais priverstiniais atvejais pasirodo tose renginių dalyse, kuriose jam pačiam nereikia skaityti savo kūrybos. Ar jis dėl to ką nors praranda, ne skaitytojo reikalas, bet kad skaitytojas laimi, akivaizdu. Šios knygos tekstai niekada nėra reikšmingos realybės aprašymai – tai visada „žaidimas gražiais paviršiais“, kuris retkarčiais gali ir nusibosti, bet žavingiausiais atvejais pro paviršių prasiskverbiama į gelmes.

Gali susidaryti įspūdis, kad autorius tuo užsižaidžia, kad jis tiesiog maniakiškai vengia parašyti bent vieną nežaismingą sakinį, bet skaitytojas hipnotizuojamas, narkotizuojamas ir negali rasti sakinio, ties kuriuo pasakytų (nors gal ir norėtų): gana, man jau nusibodo. Šie tekstai tinkami ir kaip linksminimo ar bent žvalinimo terapija.

O štai tekstas apie viešnagę Hamburge (jis tiktų, beje, ir autobiografinei daliai) atveria ir įdomią istorinės jausenos perspektyvą. 1989 m. vykstant pirmą kartą į Vakarus tai buvo dar Sovietijos žmogaus kelionė, ir tas atsivėręs pasaulis neišvengiamai stulbino: „Išmokau […] apsipirkti neįmanomiausiuose prekybos centruose (iš pradžių šluodavau „deficitus“: žirnelius, šprotus, majonezą…) […]“. Šia prasme esė „Nemiegantis Hamburge“ yra išskirtinė, kitose kelionėse – į Graikiją, JAV, Suomiją, Makedoniją, vėl į Vokietiją, Latviją, Šiaurės Afriką – pokštauja jau patyręs keliautojas Navakas.

 Pirmieji antros dalies („Nuskriausti vaiką“) tekstai, kaip jau minėjau, yra autobiografiniai, ir čia kyla mintis, kad autorius tuo pačiu stiliumi galėjo parašyti atsiminimų knygelę – pradedant vaikyste Taujėnuose ir baigiant namu Kaune, Molėtų gatvėje, kur būsimasis rašytojas dar vaikystėje buvo perkeltas tėvų ir tarp senų bei naujesnių baldų ir kurioziškų relikvijų tebegyvena iki šiol, o pakeliui įterpiant daugybę linksmų patirčių tame pačiame Kaune, Vilniuje bei kitose pasaulio vietose.

Provincija vadinamajam kūrėjo tapsmui, regis, beviltiškai nepalanki, nes Kęstutis Navakas apie persikėlimą į Kauną rašo taip: „Tai ir buvo vienas kardinaliausių mano gyvenimo pokyčių. Nelabai dar ir to gyvenimo buvau sukaupęs, tik tiek, kad gerai mokėjau skaityti, tačiau jei ne šis persikraustymas, dabar ne tik skaityčiau Ukmergės laikraštį Gimtoji žemė, bet ir rašyčiau tik į jį.“

Jau visai nesenas apsilankymas Plungėje, atrodo, tik patvirtina rašytojo požiūrį į provincijos beviltiškumą: „Juk mieste, kurio nėra, nieko ir neįvyko. Pabuvau tik.“ Ir tik atlaidaus ironiško žvilgsnio į vaikystę nusipelno anuometinė Ukmergė: „Ukmergė, pagrindinis vaikystės didmiestis. Niujorkas tada man dar nebuvo pastatytas. Čia atvažiuodavau uostyti biskvitinių pyragaičių ir laukti pirmame univermago aukšte niekaip neapsiperkančių namiškių.“.

Šioje knygos dalyje taip pat įdomus tekstas „Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?“. Čia smagiai apžvelgiama ir pasaulio rašytojų patirtis, ir lietuvių, t.p. asmeninė.

 Bet turbūt įdomiausia pirma dalis, kurioje ne tik žaismingai, bet ir prasmingai suskamba vienatvės, negalėjimo pažinti Kitą motyvai – jie skleidėsi jau rinkinio „Gero gyvenimo kronikos“ tekste „Visai kitas žmogus“.

Tas subjektyvumo ir vienatvės suvokimas taip pat, ir ypač ryškiai, yra rašytojo dalia, o kartu ir tam tikra išeitis – naujo pasaulio kūrimas. Ir štai ta meniškai išreikšta tiesa apie meną: „Daiktai pernelyg tingūs keisti parodymus, dažniausiai juos perrašom mes, stebintys, todėl lašas mums nebėra lašas, akmuo nebėra akmuo, ir vėjas pučia pilna burna giliausios prasmės“.

Pirmąją dalį baigmėje įspūdingai vainikuoja du tekstai, kurie labiausiai iš visų vadintini novelėmis. Abu jie apie vieną ar dvi vienišo žmogaus (pirmame tai – „jis“, antrame – „aš“) dienas. Jų situacijos įtampa ir vidinio konflikto (veikiau – nerimo) motyvas tėra nubrėžti filigraniškais, bet minimalistiniais potėpiais, įvykių plėtotė kuo mažiausia, o potekstės erdvė podraug liūdna ir šviesi.

Tekstas „Laiškas“ – apie dieną, kurią be tiesioginio tikslo prasibastyta mažai pažįstamame miesto rajone. Herojaus bastymosi kelią aprašantis tekstas tarsi laiko užspaudęs besikaupiantį norą tapti tikra novele ir tik pačioje pabaigoje tai išreiškia: herojus grįžta namo, kur, kaip jis žino, jo laukia neatplėštas laiškas, pakeisiantis jo gyvenimo tėkmę. Kaip ir kodėl – nė kiek nepaaiškėja, bet šios pabaigos šviesoje naujus kontūrus įgyja kai kurios pradžioje mestos užuominos. Tarsi rašytojas erzintų skaitytoją arba šaipytųsi, betgi ne – tai toks specifinis hipertrofuoto nutylėjimo, ne mistinio ir siužetiškai neintriguojančio, bet savaip įtaigaus slėpinio metodas.

Mįslinga situacija ir novelėje „Ten jūra“. Čia magišką galią įgyja du (dienraščių neapdainuojami) šešėliai – nesanti jūra ir nerealus pasimatymas, kurio laukimo pripildytas kone visas tekstas. „[…] rytoj ji atskris. Man ji jau skrenda, jau leidžiasi, tik lėtai, labai lėtai, tad jos leidimuisi šiandienos neužteks.“

Ir lėtai, sakinys po sakinio, Kęstutis Navakas čia kuria tobulą tekstą – jo stilistika lietuvių literatūroje nepranokstama.

Marcelijus Martinaitis MES GYVENOME:[atsiminimai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009 Anksčiau išleista: Tylintys tekstai (2006) Dvidešimto amžiaus antroje pusėje, ko gero, dauguma Lietuvos rašytojų geografiškai nuėjo tą patį gyvenimo kelią – iš kaimo arba provincijos miestelio – į Vilnių. Ir tai atsispindėjo daugelyje jų knygų. Bendra tendencija buvo tokia, kad vyresnės kartos kūriniuose kaimas idealizuojamas, o jaunesnės žiūrima į jį skeptiškai.

Martinaitis priklauso vyresniajai kartai, bet šiuo atveju jis į savo vaikystę ir paauglystę kaime žvelgia su didele distancija. Čia tikrai yra idealizavimo, bet gal dar daugiau tiesiog autentiškos patirties, o kartu ir Lietuvos istorinių lūžių įprasminimo, apibendrinimų. Autorius pradeda ankstyviausiais vaikystės atsiminimais ir, bylodamas labai autentišku balsu, atskleidžia to sunkaus laikotarpio tipiško Lietuvos kaimo gyvenimo aplinkybes.

Čia daug pasakojama apie buitį, valgius, kasdieninę aplinką, tą gana uždarą pasaulį, kuriame žiūrėdamas pro langą iš tolo atpažįsti žmogų pagal eiseną, nes visi visus čia pažįsta – nėra tų visų daug. Lėtai judantis, mažai tesikeičiantis agrarinės sanklodos pasaulis – autoriaus tėvai gyveno gana skurdžiai, turėjo septynis hektarus, bet uoliu darbu, atkakliomis pastangomis vertėsi po truputį vis geriau ir jau matė šviesią perspektyvą, bet visą tą natūralią, lėtą gyvenimo sanklodą sugriovė sovietinė okupacija.

Tai nėra monotoniškas ar nuobodus pasakojimas – knyga suskirstyta skyriais su antraštėmis, kur atveriami ne tik nauji laikotarpiai, bet ir naujos temos, vaizduojamas pasaulis pasipildo naujomis spalvomis.

Archajiškas patriarchalinis gyvenimas nebuvo švelnus – fizinės bausmės vaikams ar net moterims buvo įprastas dalykas, ir autorius pripažįsta tokį aspektą: „Galima sakyti, jog žmonių įpročiai ir papročiai buvo gana rūstoki, kartais net žiaurūs.“ O kitoje vietoje sako: „Galbūt mano laimė, kad namuose, kaip kitose šeimose, smurto nebūdavo.“

O štai kaip autorius viename interviu aiškino knygos pavadinimą:

„Tai knygos prasminis kodas, samprata, atsinešta iš senosios kaimo arba etninės kultūros. Tai bendruomeninė asmens samprata.  Beveik nesu girdėjęs, kad mano aplinkos kaimo žmogus būtų pasakęs: „Aš gyvenu“. Tai buvo visai kitas, šiandien jau mažai suprantamas bendruomeninis gyvenimo būdas, nes beveik niekas negalėdavo išgyventi būdamas vienas arba viena be tam tikros šeiminės, gimininės, kaimynystės globos. […] norėjau parašyti apie tą jau į nebūtį nugrimzdusį pasaulį, kuriame jaunesni jau nesugebėtų gyventi. To niekas ir niekada nepakartos, nes mes jau esame kiti.“

Rašytojas šią kaimo gyvenimo patirtį vertina nevienareikšmiškai, ir tai pats pabrėžia:

„Gyvenime susispaudus vienam prie kito, esi nuolat stebimas ir vertinamas. Per knygas įgijęs platesnio pasaulio supratimo, pajutau – vis dėlto kaimas, kad ir kaip aš jį savo prisiminimuose dabar garbinčiau, negalėjo palaikyti ar ugdyti gilesnių intelekto pajautų, greičiau jų nesuprato ar net slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje. Gražu tenai augti, patirti gamtą, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai.“

Ir dar štai kitoje vietoje:

„Čia buvo sukurta unikali etninė kultūra, bet negalėjo iškilti profesionalus menas, atsirasti didieji išradimai, platesnis pasaulio pažinimo akiratis. Juk ir praeityje įžymios mūsų krašto asmenybės ką nors svarbaus nuveikė tik išėjusios iš savo sodžių, sodybų, bet psichologiškai ir kultūriškai nepalikę savo kaimų kaip etninės kilmės vietų.“

Rolandas Rastauskas PRIVATI TERITORIJA: [esė]. Vilnius: Apostrofa, 2009 Anksčiau išleista: Kitas pasaulis (2004) Rolando Rastausko eseistika kai kuo artima Kęstučio Navako prozai, bet pastarojo tekstai susiurbia tiesioginius asmeniškus įspūdžius, o Rastauskas gausiai manipuliuoja kultūrinėmis realijomis, nuorodomis, aliuzijomis. Vis dėlto, kaip buvo pastebėta kritikų, šis autorius yra „ne plačių apibendrinimų, o šmaikščios, iškalbingos detalės eseistas“.

Nacionalinė meno ir kultūros premija – šiuo atveju ypatingas įvertinimas, nes premiją dabar kasmet gauna tik šeši įvairių sričių menininkai.

Knygos pabaigoje autorius pateikė (eseistinius) samprotavimus apie eseistiką:

Suprasta kaip minties nuotykis, nuolat keičianti žiūros taškus bei perženginėjanti ribas, esė programiškai išlieka tame „tarp“: tarp sistemos ir beprotybės, tarp tiesos ir erezijos, tarp banalybės ir absurdo, tarp fakto ir fantazijos.

Šioje knygoje dar labiau negu ankstesnėje dažna esė apima skirtingus laikotarpius – kokį nors reiškinį, kultūros aspektą, gyvenimo situaciją asociatyviais minties vingiais autorius perkošia per asmeninę skirtingų laikotarpių patirtį – neretai šitaip susidėsto sovietmečio ir dabartinių laikų gretinimas, bet taip pat ir erdviniai palyginimai: Lietuvos ir įvairių kitų šalių. Tie palyginimai ir jų asociatyvios pynės niekada neperša solidžių išvadų – svarbiausia čia yra ne siteminti ir apibendrinti, o keliauti išmoningo literatūrinio teksto gija.

Savaime aišku, ironija ir autoironija, kaip štai čia:

…aš juk nevairuoju. Aš visą gyvenimą buvau tas „užpakalinės sėdynės pilotas“, tas vos ne skrybėlėtas viršininkas su karikatūrišku portfeliu, įsitaisantis dešinėje prie lango. Ką toks žino apie gerą padangų ir plento sukibimą, jeigu vienintelis sukibimas yra užpakalio ir dirbtine oda aptrauktos sėdynės trintis? O tiksliau – siamiška dviejų sėdynių sueitis?

Vertėjams čia sunkūs arimai. Kai kurių tekstų užuominos tegali būti suprantamos tik gerai pažįstantiems Lietuvą skaitytojams. Štai pamini autorius Atėnus ir Akropolį, o tada mintį vynioja taip:

Absurdiška, kad didžiausią visų laikų lietuvių know-how pavadinome ne paprasčiausia agora, o to, kas geriausiųjų dvasios pastangų dėka pakylėta aukščiau turgaus, vardu.

Čia ironiška užuomina į garsiausią Lietuvoje prekybos centrą „Akropolis“.

Bet tai nereiškia, kad Rastausko tekstų neįmanoma išversti. Jo eseistika versta į keletą kalbų. Užsienio skaitytojams labiau suprantami be papaildomų paaiškinimų galėtų būti kelionių eseistika. „Privačios teritorijos“ esė suskirstytos į tris dalis, antroji dalis pavadinta „Keliaujantis katinas“. Žinoma, tekstai apie užsienio keliones taip pat turi lietuviškų realijų prieskonio, bet jie visada bus įdomūs visur, o ypač aprašomų miestų ir šalių smalsiems skaitytojams.

Herkus Kunčius LIETUVIS VILNIUJE: [romanas]. Vilnius: Kultūros barai, 2011 Anksčiau išleista: Nepasigailėti Dušanskio (2006) Drastiškai komiškų kūrinių, metančių iššūkį pripažintoms normoms, autorius šį kartą pateikė romaną, kupiną šiandieninių realijų, ypač kultūrinių ir ideologinių ženklų, bylojančių apie daugialypį ir kartais prieštaringą lietuvio tapatybės įvaizdį. Mat kalbama apie naiviai tautiškai nusiteikusį provincijos žmogų, atsidūrusį mieste, kuriame gausu istorinių kultūrinių ženklų, įžūliai liudijančių ryškius įvairių kitų tautų veikėjų pėdsakus.

Iš dalies todėl romano herojus Napoleonas Šeputis atsiduria įvairiose komiškose situacijose. Ironiškai pabrėžiama, kad čia kalbama apie tą metą, „Kai po maldų Viešpačiui Vilnius tapo Europos kultūros sostine, o Lietuva ėmė švęsti savo vardo paminėjimo tūkstantmetį“; veiksmo ašis – tų 2009-ųjų Dainų šventė. Vis dėlto gausias nūdienos realijas vargu ar būtų galima vadinti publicistiniais elementais, nes dauguma atvejų autorius neperša kokios nors savo idėjos ar nuomonės. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, nugali literatūriškumas, t.y. meistriškas komiškų istorijų pasakojimas.

Šeputis kartu su kitais daininkais bei šokėjais autobusu važiuoja iš provincijos miestelio į Dainų šventę: „Gurkšnodami ir pasidainuodami gastrolieriai dardėjo į Vilnių – Lietuvos sostinę, šalies širdį“. Pastarasis sakinys taip pat maloniai (ir neklystamai) žada, kad skaitytojas kartu darda į tai, ką Herkus Kunčius moka pateikti geriausiai – groteskiškus, absurdiškus nuotykinius pasakojimus. Šiuose dalyvauja personažai, beveik neužmaskuotai atitinkantys kai kuriuos vilniečių tikrovėje sutinkamus gatvių „veikėjus“.

Antrąjį, retrospektyvinį, romano planą, į kurį Šeputis vis nugrimzta savo prisiminimuose sudaro sovietmečio laikai, – tai galiausiai tai tampa ne mažiau svarbiu romano klodu, vėlgi kupinu kurioziškų, drastiškai komiškų nuotykių. Tad romanas su vienu pagrindiniu veikėju turi dvi skirtingas laiko plotmes.

Aprašant Šepučio tarnybą sovietinėje armijoje su visais jos absurdais, karininkų kvailumu ir „diedovščinos“ žiaurumu, nejučia labai įtaigiai perteikiama Šepučio, laimingai (ir nuotykingai) išvengusio daugelio tipinių pažeminimų golgotos, sąmonės degradacija – nuo nesėkmingos svajonės įsitarnauti Maskvos GRU štabe ir sėkmingo stojimo į komunistų partiją iki iškreiptos „dembelio“ svajonės lėkti „nežinomybėn“ į rytus, kur „aguonų laukai yra dešimt kartų didesni už Lietuvos plotą“. Ir grįžimą į psichiatrinę ligoninę.

O kai kur prabylama rimtai, pvz., apie kasdienį smurtą kariuomenėje: „Makabrišką patyčių ritualą įsuko protui nebepavaldi žmogiškumo sutemų stichija. […] Goja nesuklydo, kadaise konstatavęs, kad miegantis protas gimdo pabaisas…“ Ir dar: „Tarp šauktinių iš viso „sojūzo“ nebuvo nieko bendra. Jų nesiejo klimatas, gimtoji kalba, istorija. Nevienijo nei religija, nei papročiai.“

Regis, šaipomasi iš visko – iš sovietmečio visais aspektais, bet taip pat iš šių laikų lietuvybės puoselėjimo, riboto nacionalizmo, grįžtančių išeivių sentimentų, tradicijų gaivinimo ir t.t.

Šiose groteskiškose, komiškose istorijose dalyvauja jų verti kurioziški personažai, kaip antai pakaruoklius maniakiškai pamėgęs tapyti dailininkas, efektingai stilinga, bet kvanktelėjusi Feodosija, pasišovusi suvilioti jaunąjį studentėlį Šeputį, „Gorkio gatvės komendantu“ pramintas dėdė Semas ir jo sutuoktinė Zosė, Semui patekus į alkoholikų kalėjimą, džiugiai priėmusi Šeputį ne tik į savo butą, bet ir į lovą, taip entuziastingai, kad šiam tatai galiausiai apkarto, o vėliau „Napoleonas susitaikymo dėlei išsireikalavo iš tetos Zosės nemažai privilegijų: rakto nuo buto, teisės išeiti ir grįžti kada norės, kišenpinigių ir ne daugiau kaip trijų sueičių per savaitę“. Tiesa, „dėl paskutinio punkto užvirė karštos derybos“.

Ir taip šiame žaismingame farse jo herojus Napoleonas Šeputis pusiau sąmoningai, visokių mįslingų jėgų bei kuoktelėjusių personažų stumdomas, keliauja nuo nuotykio prie vis keistesnio nuotykio, iki netikėtos atomazgos…

Romualdas Granauskas TRYS VIENATVĖS: [novelių romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 Anksčiau išleista: Duburys (2003) Leidykla knygą pristato taip: „Dešimt knygos skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje.“

Tai iš tikrųjų yra autobiografiniai pasakojimai – kai kurie turi nuoseklią novelės kompoziciją, kiti šiaip perteikia kurį nors autoriaus gyvenimo laikotarpį (daugiausia – vaikystės, jaunystės).

Bet autorius viską sugeba papasakoti patraukliai, su intriga, šmaikščiai. Ypač nuotaikingas ir sėkmingai pritaikytas novelės žanrui yra pasakojimas „Teroristai“ – apie pokario vaikų aistrą sprogmenims ir didelės bombos sprogdinimą kaime netoli nuo šokių vakaro.

Šiuose pasakojimuose taip pat atsiveria sovietmečio (ypač ankstyvojo) gyvenimo realybė – su daugybe smulkių, bet iškalbingų kasdienybės detalių. Dviejų rajonų – Mažeikių ir Skuodo – socialistinio lenktyniavimo rezultatų suvedimas, kaip autoriui paaiškina kolega, yra „ne kas kitas, o tiktai kartą metuose vykstantis dviejų rajonų aukščiausios „ponybės“ baisus prisigėrimas, bet užtenka visko ir gausiai palydai: rajono žurnalistams, fotografams“ ir t.t. Renginio pradžia štai tokia: „kultūros namų salė, scena, raudonas stalas, dviejų rajonų ponybė, raudona tribūna, o salėj – mes, pabiros, kad po pranešimų ir kalbų būtų kam ploti.“

Pirmas knygos tekstas yra įvadas, paaiškinantis, kaip atsirado ši knyga. Paskutinis, pagal kurį pavadinta ir visa knyga, „Trys vienatvės“, nėra autobiografinis – tai novelė apie senatvę ir mirties artėjimą. Pagrindinis personažas – viską stebintis senas paukštis, tikriausiai varnas. Kitos dvi vienišos būtybės – pamiškės vienkiemyje gyvenantis vyras ir jo blogai prižiūrimas, nemylimas šuo. Taigi, knygą užbaigia kūrinys, savo liūdna, netgi niūria nuotaika išsiskiriantis iš kitų tekstų.