Kęstutis URBA. Vaikų literatūros apžvalga

Visa tai minime todėl, jog gražiausi ankstesniųjų laikų vaikų literatūros kūriniai buvo pakartotinai išleisti naujaisiais laikais, ne vienas iš jų pristatomas ir geriausių 2000–2010 metų vaikiškų knygų kataloge anglų kalba The Best, kurį specialiai Bolonijos mugei išleido Tarptautinių kultūros programų centras.

1990 metais Lietuva vėl iškovojo Nepriklausomybę. XXI amžiaus literatūra yra prieš dešimtmetį prasidėjusių procesų tąsa. Pagaliau galime kalbėti apie savaiminę, natūralią vaikų literatūros raidą: kūryba ideologiškai nebekontroliuojama, knygos nebecenzūruojamos. Skaitytojams tapo prieinamas vadinamojo „buržuazinio“ periodo palikimas bei visa svarbiausioji pasaulinės vaikų literatūros klasika. Verstinė literatūra ėmė veikti Lietuvos rašytojų temas, problematiką ir stilių. Žinoma, svarbią – ir ne visada teigiamą – įtaką ėmė daryti laisvos knygų rinkos dėsniai.

Visais raidos tarpsniais lietuvių vaikų literatūra rėmėsi tautosaka, tačiau vis kitaip. Naujaisiais laikais ypač aktyviai tautosaką eksploatavo garsus ir skaitytojų mylimas poetas Martynas Vainilaitis (1933–2006). Remdamasis liaudies pasakų, sakmių, padavimų motyvais jis sukūrė apie dešimt eiliuotų literatūrinių pasakų (literary fairy tales). Netikėtai liaudies kūrybos įvaizdžiai atsiskleidė Leonardo Gutausko, Selemono Paltanavičiaus kūriniuose. Mitologines būtybes vaikams pristatė mokslininkas etnologas bei religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius (1961–2009). Daiva Vaitkevičiūtė, Justinas Žilinskas, orientuodamiesi į šiuo metu pasaulyje populiarią fantasy literatūrą, savo knygose taip pat sugebėjo inkorporuoti autentišką, lietuvišką, pasakų ir mitų medžiagą.

Taip pat tradiciška, jog kiekvienas literatūros raidos etapas prasideda nauja istorinės literatūros banga. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodžiusios Skomanto, Jurgio Jankaus, Aleksandro Guobio, Jurgio Kunčino, Remigijaus Misiūno knygos pradėjo kritiškai, ironiškai vertinti sovietmečio reiškinius arba vaizduoja tai, apie ką išvis nebuvo galima kalbėti – lietuvių tremtį į Sibirą, pokario atmosferą, ideologinį idiotizmą.

Bandydami įžvelgti, kas XXI a. lietuvių vaikų literatūroje išties yra nauja, pirmiausia pastebėtume nonsenso stilistiką. Natūralu, kad ją įtvirtino jaunesnės kartos rašytojai – visų pirma Vytautas V. Landsbergis (Rudnosiuko istorijos, Obuolių pasakos, Arklio Dominyko meilė), taip pat Nijolė Kepenienė, Sigitas Poškus. Šiuo metu savo sukurtus komiškus literatūrinius pasaulius toliau išradingai plėtoja Renata Šerelytė, Rimantas Černiauskas. Nonsenso poetika, matyt, geriausiai išreiškia visokeriopą ­– politinę, pilietinę ir dvasinę – laisvę.

Daug įdomesnė ir įvairesnė tapo realistinė proza, kurią ankstesniais tarpsniais akivaizdžiai nurungdavo literatūrinės pasakos. Tie pokyčiai irgi susiję su nauja politine ir istorine situacija. Sovietmečio ideologai reikalavo rodyti gyvenimą gražesnį negu jis yra, nebuvo galima rašyti jaunajam skaitytojui apie skaudžias, sudėtingas socialines bei moralines problemas. O štai po 2000 m. pasirodo Bitės Vilimaitės Mergaitės romanas, Kazio Sajos ...kurio nieks nemylėjo, Vytauto Račicko Baltos durys, Gendručio Morkūno Iš nuomšiko gyvenimo, taip pat kitų autorių knygos, kurias priskirtume „naujojo realizmo“ krypčiai – jose rašoma apie gatvės vaikus, mafiją, nusikalstamą pasaulį, narkomaniją, savižudybę, socialinį ir netgi seksualinį vaikų išnaudojimą.

Problem novel kryptis lietuvių vaikų ir jaunimo prozoje pasirodė apie 1985 metus, ypač daug šiai krypčiai nusipelnė šiuo metu populiariausias autorius Vytautas Račickas, ne vienoje knygoje pavaizdavęs skyrybas, vienišą vaiką. Tačiau dabar problem novel tapo įvairesnė ir savo temomis bei problemomis, ir menine raiška, stilistika. Gintarė Adomaitytė apysakoje Laumžirgio namai subtiliai derina lyrinį pasakojimą ir detektyvo žanro elementus ir pavaizduoja naujoje, pasikeitusioje socialinėje realybėje atsidūrusių moterų, merginų likimus. Vilė Vėl knygoje Parašyk man iš Afrikos pristato itin naują reiškinį: jos apysakos herojus – diplomato sūnus, kuris iš Prancūzijos grįžta į Lietuvą, išgyvena subtilias ir sudėtingas identiteto problemas. Ona Jautakė knygoje Kai aš buvau Kleo sėkmingai sukūrė šiuolaikinį teigiamą herojų – paauglį, sugebantį atsilaikyti prieš naujus socialinius ir moralinius iššūkius. Tradicinį paauglio maištą, pseudoherojizmą apysakoje Kintas pavaizdavo vyresniosios kartos rašytoja Vytautė Žilinskaitė. Įvaikinto paauglio dvasios peripetijas apysakoje Septyni miegantys broliai atskleidė Kazys Saja.

Laisva knygų rinka, kaip užsiminta, kelia savo reikalavimus: rašyti linksmai, žaismingai, atspindėti šiuolaikines realijas, kurti intriguojančius siužetus. Šiuo požiūriu atkreipia dėmesį stambiausios Lietuvos leidyklos „Alma littera“ projektas – knygų ciklas „Mergaičių lyga“, kuriamas orientuojantis į labai išpopuliarėjusias Hotense Ullrich, Louise Rennison, Meg Cabot ir kitų užsienio autorių knygas. Į šį projektą buvo pakviestos keletas jaunų, gabių rašytojų. Gebėjimą rašyti populiariai, tačiau ir problemiškai, pademonstravo ir  kitos moterys rašytojos: Kristina Gudonytė savo romanu Blogos mergaitės dienoraštis, Daiva Vaitkevičiūtė apysaka Trise prieš mafiją.

Visiškai naujų impulsų lietuvių paauglių literatūrai suteikė tik penkerius metus kūryboje pasireiškęs fizikos mokslų daktaras Gendrutis Morkūnas (1950–2009). Jo knygose Vasara su katšuniu, Grįžimo istorija, Velniškai karštos atostogos magiškojo realizmo apraiškos įspūdingai sąveikauja su nonsenso triukais bei intonacijomis, su vizijomis, metaforiškais vaizdais etc. O svarbiausia – tai labai turininga ir išmintinga literatūra.

Dar vienas sąlygiškai naujas ir džiugus XXI amžiaus reiškinys – paveikslėlių knygų suklestėjimas. Nepaisant to, kad Lietuvos knygų iliustruotojai Europoje pastebėti jau seniai, paveikslėlių knygos žanras kažkodėl nebuvo įsitvirtinęs. Pastaruoju metu paveikslėlių knygų prasmę ima suprasti ir leidėjai, ir pirkėjai, šis knygų tipas vis labiau įsitvirtina knygų rinkoje. Jau gana plačiai pasaulyje žinomas dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus vardas, tarptautinių premijų yra gavusi Laisvydė Šalčiūtė, vis aktyviau kuria Ieva Babilaitė, Rasa Joni, Sigutė Ach, Lina Žutautė, Paulius Juodišius ir kiti.

Dar vieną naują vaikų literatūros reiškinį turime paminėti su apgailestavimu. Nyksta, menkėja poezija vaikams, kuri Lietuvoje turėjo itin senas ir itin stiprias tradicijas. Lietuvių vaikų literatūros klasikos fonde – kelios dešimtys poezijos knygų. Tiesa, ypatingą kūrybinę brandą pasiekė vyresniosios kartos poetė Ramutė Skučaitė, pastarąjį dešimtmetį išleidusi kelias reikšmingas eilėraščių knygas ir apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. (Ji – pirmoji vaikų rašytoja, pelniusi tokį garbingą apdovanojimą.) Tačiau apmaudu, kad į vaikų poeziją, skirtingai nuo prozos, neateina naujų talentingų kūrėjų. Knygų rinkoje vyrauja labai jau tradicinė, epigoniška poezija vaikams. Tikėkimės, jog tokia situacija yra laikina.