Dalia CIDZIKAITĖ. Apsukrus buvo tas žydas Jankelis: žydo įvaizdis pokario lietuvių literatūroje

Literatūros tyrėja Dalia Cidzikaitė, doktoratą apsigynusi Valstybiniame Ilinojaus universitete Čikagoje, šiuo metu vadovauja seniausiai leidžiamam Amerikos lietuvių dienraščiui „Draugas“.

Pranešimą apie žydo įvaizdį lietuvių literatūroje ji perskaitė Lietuvių literatūros vertėjams skirtame seminare Birštone 2011 m. spalio 1 d.

Ieškant žydo įvaizdžio reprezentacijų pokarinėje lietuvių literatūroje tenka nusivilti: dauguma žydo personažą įsileidusių tekstų apsiriboja vien tik fragmentiniu jo pristatymu. Paprastai jis/ji yra bevardis, jo/jos įvaizdis pernelyg kuklus, bespalvis ir bekraujis, kad patrauktų skaitytojo dėmesį. Frank Stern siūlomas apibūdinimas tokiam žydo įvaizdžiui nusakyti yra abstraktus žydas. Retais atvejais jam suteikiama galimybė įsitraukti į dialogą, dažniausiai jis yra tylusis kitų personažų šešėlis. Naratyve žydas figūruoja tik kaip fonas, viena iš daugelio aplinkos detalių. Diskurso teorijoje tokia reprezentacija yra nulinė arba ribojanti. Kur kas įdomesnis bei išsamesnis žydo įvaizdis randamas prozos kūriniuose, rašytuose antrąkart atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tokiais laikyčiau du – Ričardo Gavelio Vilniaus džiazas (1993) ir Jurgio Kunčino Kasdien į karą (2000) – kūrinius.

Pirmieji modernūs bandymai įvardyti kitą, Leonido Donskio nuomone, atvėrė nepaprastai gilų plyšį tarp kito – jo teigimu, šiuo metu vis dar labai miglotos sąvokos lietuvių politiniame ir kultūriniame diskursuose - reikalingumo/būtinybės ir nuo seno įsigalėjusios egoizmo, savęs pateisinimo ir apgaudinėjimo tradicijos. Donskio retoriškai iškeltas klausimas, ar yra vietos kitam lietuvių kultūroje, labai taikliai įvardija lietuvių kultūros ir kultūros politikos užsidarymą ir tik pastaruoju metu įvykęs kito atradimas bei jo įvesdinimas į lietuvių kultūrinį diskursą pradėjo susilaukti visuomenės dėmesio.

Valantiejaus nuomone, istorinis svetimojo tipas Lietuvoje yra „vidutinis“, „tipiškas“, „abstraktus“ žydų bendruomenės narys. Istoriškai jis skiria tris antisemitizmo raidos tarpsnius. Pirmojo antisemitizmo raidos etapo pradininku tokie istorikai kaip Vareikis, Sužiedėlis yra linkę laikyti publicistą, poetą ir prozininką Vincą Kudirką. Jis priskirtinas modernaus antisemitizmo, kuris „atsiradęs tokių pasauliečių kaip Vincas Kudirka galvose, rado gan palankią dirvą ir dar labiau sustiprino iki tol egzistavusį svetimumą bei priešiškumą žydams“ (Sirutavičius), atstovams.

Vytautas Berenis pastebi, jog apskritai Lietuvos kaime galima kalbėti tik apie buitinį antisemitizmą, kurio pagrindą sudarė „jie“ ir „mes“ psichologinė nuostata. Vis dėlto XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios antisemitizmas Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo daugiau nei buitinis reiškinys. Donskis, aptardamas pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, pastebi, jog rusų ir jidiš kalbomis kalbanti žydų bendruomenė Lietuvoje visada buvo atstumta tarpukarinės lietuvių inteligentijos, kuri propagavo kalbinį ir kultūrinį nacionalizmą savo tapatumui apibrėžti ir kaip būdą atskirti į kaimą žvelgiančius lietuvius patriotus nuo šaknų neturinčių kosmopolitų, mieste dirbančių tarnautojų (mechanizuotos, fragmentiškos, susiskirsčiusios visuomenės).

 Nepaisant to fakto, jog kai kurie Lietuvos inteligentai (Jonas Basanavičius, Vincas Krėvė-Mickevičius, Juozas Tumas-Vaižgantas) ir paprasti žmonės jautė jiems simpatijas, žydai ir kiti svetimieji buvo atskirti nuo lietuviškos kultūros. Lietuvos inteligentija spręsdavo, kas priklauso ir kas nepriklauso tautai, kurią jie suvokė kaip istorinio-kultūrinio projekto į(si)kūnijimą, o ne empiriškai atpažįstamą socialinę realybę. Todėl nė vienas Lietuvoje gimęs ir gyvenęs žydas inteligentas (filosofai Emanuelis Levinas, Aron Gurwitsch, dailininkai Chaim Soutine, Neemija Arbitblatas, skulptorius Jacques Lipschitz, smuikininkas Jascha Heifetz, meno kritikas Bernard Berenson) niekada nebuvo laikomi svarbiais Lietuvos kultūros kūrėjais/atstovais.

 Anot Donskio, lietuvių socialinė filosofija, paveldėta iš vokiečių, iškėlė kultūrinio individualizmo modelį, kuri nacionalinę kultūrą laikė bendruomeniniu individu. Tokio tipo individualizmas vertė pačią kultūrą orientuotis į identitetą, o ne į įvairialypę žmogiškąją tikrovę. Tokiu būdu požiūris į kitą, anksčiau lietuviuose pasireiškęs kaip užuojauta ir simpatizuojantis supratimas, XIX a. pab. - XX a. pradžioje tapo anoniminiu, ideologiniu, doktrinišku, orientuotu į mases. Šiuos bruožus nesunku pastebėti ir lietuvių literatūroje.

* * *

 Dr. J. Vaišnora straipsnį „Žydai šių dienų gyvenime ir kultūroj“, pasirodžiusį 1937 metais Židinyje,  pradeda sakiniu: „Žydai bene bus keisčiausia tauta pasaulyje“. Žydai nuo lietuvių skyrėsi kone visais atžvilgiais: religiniu, etniniu, paprotiniu, luominiu, antropologiniu ir kalbiniu – tvirtina Laima Anglickienė straipsnyje, aptariančiame žydo įvaizdį lietuvių liaudies kultūroje. Alfonso Eidinto, Virginijaus Savukyno nuomone, lyginant su kitomis etninėmis ir konfesinėmis grupėmis, distancija tarp žydų ir lietuvių buvo didžiausia, o Renatos Zubrickaitės svarstymu, „Galbūt toks jau lietuvio būdas, kad į žmones, kurie gyvena kitaip, buvo žiūrima šiek tiek priešiškai“. Tomas Venclova prasitaria: „Myliu ir žydų tautą. Jos kultūrinis vaidmuo ir pats jos likimas tokie didžiuliai, jog mano manymu geriausiai rodo esant transcendentinį planą, įrėminusį mūsų istorinę būtį“. Šios kelios nuomonės parodo ne tik lietuvių santykio su žydais įvairovę, bet ir įvardija bandymų, tą santykį apibūdinti, pobūdį bei kryptis.

 Dauguma tokių bandymų yra paremti lietuvių tautosakos, etnografinių aprašymų, liaudies kultūros, spaudos analize (tad ir laiko atžvilgiu nukeliaujama tik iki XX amžiaus pirmosios pusės); retas kuris į savo dėmesio lauką įtraukia lietuvių literatūros kūrinius, ypač tuos, kurie buvo parašyti jau po Antrojo pasaulinio karo. Galbūt pagrindinė ir bene tiesioginė tokio teoretikų „nesidomėjimo“ lietuvių literatūra, aptariant kito įvaizdį, priežastis yra faktas, jog retame kūrinyje surasime bent kiek detalesnį kito įvaizdį. Kita priežastis, iš dalies paaiškinanti tokią situaciją, yra ta, jog domėjimasis etninėmis grupėmis visoje Sovietų Sąjungoje, taigi ir sovietinėje Lietuvoje, buvo jeigu ne nepageidaujamas, tai bent jau minimalus. Nors oficialioji sovietų propaganda ir teigė vertinanti kiekvienos, net pačios mažiausios etninės grupės, gyvenančios didelėje Sovietų Sąjungos teritorijoje, unikalumą bei deklaravo rūpinimąsi tos grupės išlikimu (tokiu pavyzdžiu galėtų būti Dainų ir šokių šventės, kurias, beje, visoje Sovietų Sąjungoje sugebėjo išsikovoti tik Lietuva, Latvija ir Estija), svarbesnis buvo tikslas ir noras visas tas etnines grupes anksčiau ar vėliau asimiliuoti, pradedant rusų kalbos įvedimu mokyklose, baigiant vienos ar kitos etninės grupės užkonservavimu vietinio kultūros ir etnografijos muziejaus stenduose.

Aptardama žydų įvaizdžius lietuvių tautosakoje, Anglickienė pateikia dar vieną argumentą, tvirtinantį, jog bet kokios spausdintinės tautosakos apie žydus sumažėjimas buvo sąlygotas Sovietų Sąjungoje visuotinai smerkiamo antisemitizmo bei pačių žydų jos teritorijoje sumažėjimu. Ši Anglickienės pastaba iš dalies paaiškina pastebimai sumažėjusius žydo ir kitų etninių mažumų, gyvenančių Lietuvoje, įvaizdžius lietuvių literatūroje, tačiau ne mažiau svarbus čia yra faktas, jog po Antrojo pasaulinio karo patys lietuviai atsidūrė kito padėtyje – Sovietų Sąjungoje dabar jie buvo mažuma, o rusai dominuojanti didžiuma; todėl nemaža literatūros kūrinių dalis buvo skirta būtent šiai kolonijinei būsenai įvardyti bei apibūdinti. Vidiniam kitam – ar tai būtų žydas, lenkas ar čigonas – tiesiog nebuvo vietos. Tai, atrodo, patvirtintų ir tas faktas, jog Lietuvai jau besivaduojant iš Sovietų Sąjungos glėbio ir išsivadavus iš jo, taigi lietuviams ir vėl tapus etnine dauguma savo teritorijoje, kito reprezentacijų literatūroje atsirado daugiau.

 Virginijaus Savukyno svarstymai šia tema yra paremti kitais argumentais. Pasak jo, per šimtmečius lietuvių mentaliteto konstruotas žydo kaip kito, kaip nedalyvaujančio žmonių bendruomenėje įvaizdis, iškilus ekstremaliai egzistencinei grėsmei, neleido atsirasti užuojautai ar pagalbai tarp lietuvių. Nors, Eidinto pastebėjimu, žydai Antrojo pasaulinio karo metu ir buvo gelbėjami, ypač tie, kuriuos lietuviai pažinojo asmeniškai, tokių solidarumo su žydais faktų kaip Danijoje (kada danai prisisiūdavo Dovydo žvaigždes ir nevaikščiodavo šaligatviais, mat jais vaikščioti žydams buvo uždrausta) Lietuvoje nebuvo. Jeigu kaimo žmonių pasakojimuose yra gerai užfiksuoti karo, pokario kovos ir tremtys, žydų žudynės nėra prisimenamos. Savukyno pastebėjimu, žydai figūruoja tik pasakojimuose apie nepriklausomos Lietuvos laikus. Toks užmiršimas yra ne tik reikšmingas, jis yra dar viena svarbi nuoroda į nepaprastai išretėjusio lietuvių santykio su žydais pobūdį. Tai dar viena iš tokio nedažno žydo įvaizdžio lietuvių prozoje priežasčių.

Dauguma iki šiol žydo įvaizdį lietuvių kultūroje analizavusių kritikų gana išsamiai yra aptarę įvairius nominacinės strategijos aspektus. Ji beveik nesiskiria nuo grožinėje lietuvių literatūroje žydui pavadinti vartojamų strategijų, tokių kaip metonimija, sinekdocha ar pravardžiavimas. Thomas H. Eriksen pastebėjimu, apskritai etniškumas yra viena iš svarbiausių detalių, apie kurią grupė ar atskiras individas anksčiau ar vėliau pasisako. Pasak jo, pirmą kartą susitikus dviems žmonėms, pirma, ką jie vienas apie kitą sužino, yra jų etninė kilmė. Literatūriniuose tekstuose nukrypimas nuo šios Eriksen pastabos būtų taisyklės išimtis. Paprastai, dar prieš sužinant veikėjo vardą, pavardę ar pravardę arba iš karto po to, pirmiausia esame informuojami apie jo/jos etniškumą. Neretai skaitydami prozą susiduriame su metonimija, kur dalis atstovauja visumą – žydo ar žydės personažas reprezentuoja visą žydų bendruomenę. Tokiais atvejais kartais net nesivarginama to personažo pavadinti, nesužinome nei jo/jos vardo, nei pavardės. Tokios strategijos tikslas aiškus – čia svarbus ne individas, bet apskritai jo tipas, šiuo atveju atstovaujantis žydus. Tokių veikėjų įvaizdis dažnai yra bespalvis ir abstraktus, jis greičiau panašus į nebaigtą eskizą, nei gyvą ir įtikinantį personažą.

Pasak Eidinto, paniekinantys lietuvių kaimiečių žodžiai „parka“, „žydpalaikis“ ir kiti buvo užgaulūs, tačiau pats žodis „žydas“ nieko bendro neturėjo su rusų neigiamu „žid“. Mano skaitytuose tekstuose radau vos keletą aukščiau paminėtų Eidinto žodžių, tačiau nesutinku su jo mintimi, jog žodžio „žydas“ pavartojimas neparodo neigiamo požiūrio į tuo žodžiu pavadintą žmogų. Tiksliau, atskirai paimtas, tas žodis yra neutralus, viso labo pavadinantis etninės grupės narį, tačiau tam tikrame konkrečiame kontekste, apsuptas kitų žodžių, jis kartais įgauna neigiamos konotacijos. Štai skaitant ištrauką iš Žemaitės esė „Žydai“: „Žydas – smarvė, žydas – sukčius, makliorius. Žydas – nekrikščionis, netikėlis. Žydai – išnaudotojai, siurbėlės...“ nesunku suvokti, jog taip (ir tik neigiamai) apibūdinus žydą, toliau tekste minimas žodis „žydas“ neišvengiamai turės visus jam anksčiau suteiktus bruožus. Neigiamą konotaciją žodis „žydas“ įgyja ir tokiose konstrukcijose, kur yra akivaizdi mes vs. jūs, savas vs. svetimas opozicija: „Kad dar su savu, o čia su žydu!“.

Kaip išskirtinis atvejis, ieškant kitų būdų žydui pavadinti, minėtinas Gavelio personažo Izaoko romane Vilniaus džiazas apibūdinimas – čia žydiškumas pastiprinamas dukart pavartojant žodžio „žydas“ formas: „Izaokas Beilis, žydų žydas“. Kitas dažnai pasitaikantis žodis „žydelis“, Eidinto nuomone, susijęs su bičiulišku kaimyniniu nusistatymu, šiltesniu jausmu, lietuvių prozoje kartais nėra vien tik graži lietuvio santykio su žydu deminutyvinė išraiška. Štai Grincevičiaus romano Geroji vasara (1970) žydelis taip yra pavadinamas greičiau ne dėl palankumo jam, kiek siekiant parodyti jo neturtingumą, menkumą: „Einu pavakary parugiais, sutinku tą žydelį. Apšepęs, numenkęs, tik peisai kaba. Toks biednas atrodo“.

Viena iš svarbiausių ir pagrindinių predikatinės strategijos formų yra stereotipai. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės žiniomis, kolektyvinis žydų tautos stereotipas tuometinėje LDK įsivyravo nuo XIV amžiaus vidurio. Žydai buvo laikomi gudria, klastinga, žalinga apgavikų ir turtuolių, krikščionių skurdintojų tauta. Nepriklausomoje Lietuvoje žydo stereotipas pradėjo įgauti antisemitinių bruožų. Vienu iš tokios laikysenos pavyzdžių tuometinėje Lietuvos visuomenėje, Kavolio nuomone, sandariausiai išsaugojusią nepriklausomos Lietuvos antisemitinę mitologiją, yra žemės ūkio ministro Jono Aleksos mintys. Jo teigimu,

[ž]ydas trokšte trokšta medžiaginių turtų, kurie jam turi užtikrinti galimumą priversti kitus žmones jam tarnauti (kas seno žydo psichikoje tolygu vergauti) ir suteikti jam pačiam progos lėbauti. Žydas yra gana gašlus. Žydas kaip minios žmogus, ir kitus žmones traktuoja mechaniškai, kaip kokias dulkes...

Renata Zubrickaitė savo bakalauriniame darbe, skirtame lietuvių požiūriui į žydus XIX amžiaus II pusėje–XX amžiaus I pusėje, pastebi, jog įdomiausia, kad žydų stereotipai buvo perduodami iš kartos į kartą ir išsilaikė iki šių dienų, tuo tarpu susiklostę kitų tautų stereotipai tokio stipraus poveikio visuomenei neturėjo. Šiaučiūnaitė-Verbickienė tai sieja su faktu, jog žydams priskiriami stereotipai priklausė visuotinai paplitusių universalių stereotipų blokui, visa tai jungiant su lokalinius bruožus turinčiomis detalėmis cirkuliavusiomis pačioje Lietuvoje. Šį savo teiginį ji pagrindžia lietuvių požiūriu į „saracėnus“ totorius, kurie, anot jos, susilaukė kur kas palankesnės lietuvių visuomenės laikysenos. Atrodo, kad tarpukario ir ypač karo laikotarpiu žydo įvaizdis buvo pasiekęs iki tol dar neregėtų platumų ir kraštutinumų: tuometinėms politinėms sąlygoms leidžiant, apie žydus (o tiksliau – prieš juos) buvo rašyta kone kiekviename lietuviškos spaudos puslapyje.

Tiesa, anot Kavolio, XX amžiaus pradžios lietuvių sąmoningume egzistuoja ir priešinga, žydams normalaus žmogiško supratimo reikalaujanti tradicija: Vincą Krėvę-Mickevičių, Šatrijos Raganą, Tumą Vaižgantą, Bernardą Brazdžionį, Petrą Cvirką ir kitus jis mini kaip tokios tradicijos atstovus. Situacija dėl anksčiau minėtų priežasčių (Lietuvos kolonizavimo, antisemitizmo draudimo, kraštutinio atvirkštinio žydo įvaizdžio lietuvių kultūroje ir kt.) po Antrojo pasaulinio karo pasikeičia, žydo stereotipizavimas įgauna latentinių bruožų: jis išnyksta ne tik iš spaudos bei literatūros naratyvų, bet ir iš kaimo žmonių pasakojimų. Vieninteliu žydo įvaizdį užkonservavusiu šaltiniu lieka lietuvių tautosaka bei etnografiniai aprašymai.

 Ieškant žydo įvaizdžio reprezentacijų pokarinėje lietuvių prozoje tenka nusivilti: dauguma žydo personažą įsileidusių tekstų apsiriboja vien tik fragmentiniu jo pristatymu. Paprastai jis/ji yra bevardis, jo/jos įvaizdis pernelyg kuklus, bespalvis ir bekraujis, kad patrauktų skaitytojo dėmesį. Frank Stern siūlomas apibūdinimas tokiam žydo įvaizdžiui nusakyti yra abstraktus žydas. Retais atvejais jam suteikiama galimybė įsitraukti į dialogą, dažniausiai jis yra tylusis kitų personažų šešėlis. Naratyve žydas figūruoja tik kaip fonas, viena iš daugelio aplinkos detalių. Diskurso teorijoje tokia reprezentacija yra nulinė arba ribojanti. Kur kas įdomesnis bei išsamesnis žydo įvaizdis randamas prozos kūriniuose, rašytuose antrąkart atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tokiais laikyčiau du – Ričardo Gavelio Vilniaus džiazas (1993) ir Jurgio Kunčino Kasdien į karą (2000) – kūrinius.

Du Gavelio žydų žydai Izaokas Beilis ir Vovočka Gercmanas yra du Ričardo Gavelio romano Vilniaus džiazas (1993) žydai: Izaokas Beilis – žydas iš Vilniaus, Vovočka – iš Leningrado. Abiejų pavardės iškalbingos. Gercmano pavardė, susidedanti iš dviejų žodžių „gercai“ (lietuviškai – „hercai“, bangų dažnio matavimo vienetas) ir „man“ (iš anlgų kalbos „man“ – „žmogus“, „vyras“) yra tiesioginė nuoroda į Vovočkos fizikos studijas ir jo kaip talentingo fiziko karjerą.

Galima dar viena Gercmano pavardės interpretacija: žodyje „gerc“ pakeitus pirmąją raidę „g“ į „h“ gaunamas vokiškas žodis „herz“, reiškiantis „širdis“. Tad „gercmanas“ galėtų būti perskaitomas kaip „širdies žmogus“ (tokia interpretacija, beje, puikiai atitinka Vovočkos Gercmano personažo įvaizdį romane). Izaoko Beilio vardas ir pavardė nepasiduoda vienai interpretacijai.

Jeigu vardas Izaokas yra neabejotinai atėjęs iš Biblinės istorijos apie Abraomą ir jo nekaltai aukai paskirtą sūnų Izaoką, pavardė Beilis gali reikšti daugiau nei vieną dalyką, pradedant tuo, jog visų pirma tai gana tipiška žydiška pavardė, baigiant carinėje Rusijoje pagarsėjusia „Beilio byla“ (1911 metais žydas Medelis Beilis buvo suimtas Kijevo slaptosios policijos ir apkaltintas 12 metų krikščionio berniuko nužudymu; bylos nagrinėjimas užtruko dvejus metus ir tik 1913 metais Beilis buvo paleistas iš kalėjimo), simbolizuojančią tuometinės carinės Rusijos ir apskritai bet kurios visuomenės požiūrį į šalia gyvenančius žydus, antisemitines nuotaikas bei pogromų grėsmę. Nors Gavelis akivaizdžių nuorodų ar paaiškinimų, sietinų su Izaoku Beiliu, nenurodo, turbūt neatsitiktinai jis yra vienintelis pagrindinio romano naratoriaus lietuvio Tomo Kelerto draugas. Artimą jųdviejų bičiulystę išduoda Tomo vartojamas Izaoko vardo sutrumpinimas Izia.

Tiek Izaokas Beilis, tiek Vovočka Gercmanas skirtingu metu bei skirtinguose kontekstuose kitų yra apibūdinami kaip žydų žydai arba žydiški žydai. Izaoko įvaizdyje žydišku laikoma daugelis dalykų. Visų pirma jo išvaizda: „Iš paskos šlubčiojančia marionetės eigastim kinknoja Izia: [...] žydų žydas liesu dangaus mana mitusiojo veidu, milžiniškom magnetizuojančiom akim“ arba „[t]ai buvo aukštas ir labai liesas žydas tankiais garbanotais plaukais. Jo rankų pirštai laibi ir nervingi. Žydiška yra ne tik eigastis ar akys, bet ir širdis („[jo] įjaudrinta žydiška širdis įspėja“); žydiškos smegenys („Taupo savo žydiškas smegenis fizikai“); elgsena ir mąstymas („[elgiasi] žydiškai pragmatiškai ir taisyklingai“); žydiška tremtis („Izia buvo užgrūdintas amžinos žydiškos tremties“). Tomo Kelerto akimis regimas, jo naratyvo konstruojamas Izaoko Beilio įvaizdis yra gerai atpažįstamas: jis – amžinas tremtinys, visų ujamas ir skriaudžiamas, paslaptingas ir mistiškas, spinduliuojantis magiškas bangas, išsilavinęs, intelektualas, kantriai siekiantis savojo tikslo, gabus mokslams. Gavelis išnaudoja didžiąją stereotipinių žydams priskiriamų bruožų kiekį. Tomui supykus, Izaokas vadinamas ne kuo kitu, o „sukčiumi apgaviku žydsusna“.

Skirtingai nuo tradicinio lietuvių požiūrio į žydus, dominuojančio lietuvių literatūros kūriniuose, Gavelio romane Izaokas nėra vien tik šalia Tomo slankiojantis šešėlis – jis yra vienintelis jo draugas, draugas, su kuriuo galima tylėti ištisas valandas. Ne veltui Tomas tai vadina dar viena Vilniaus paslaptimi: platesniame, nuo kūrinio atitrauktame kontekste, žydo ir lietuvio draugystė, o ne tik bičiulystė, buvo ne tik retas, bet tam tikrais istoriniais momentais neviešinamas dalykas. Izaokas Tomui Kelertui yra lyg lakmuso popierėlis, padedantis suvokti, kas jis pats yra ir ko nori iš šio gyvenimo. Būtent Izaoko kaip žydo pavyzdys verčia jį patį klausti, galvoti, vertinti ir net išlikti:

Izia buvo užgrūdintas amžinos žydiškos tremties, jis mokė tave, minkštaširdį lietuvaitį, kaip užsiauginti nepralaužiamus šarvus, kaip išsaugoti savo trapias smegenis ir užgrūdinti verkšlenančią graudulingą dvasią. Izia mokė tave keistos gyvenimo religijos, jeigu jis net gebėjo nekvaišti nuo Didžiosios Dievo Neteisybės – tu tiesiog privalėjai atsilaikyti.

Šis Tomo Kelerto prisipažinimas – tai į save nieko panašaus visoje lietuvių kultūroje neturintis atvejis. Čia ne tik užsimenama apie žydus ištikusias tremtis bei kitus tą tautą istorinius smūgius, bet ir netiesiogiai bandoma palyginti dviejų etninių bendruomenių patirtis, ieškant paralelių bei asociacijų, lietuvių atveju, žinoma, taikant į sovietinę okupaciją. Ir nors egzistuoja viena sąlyga (tiek žydas, tiek lietuvis turi būti tikras), galimybe bendrauti neabejojama: „[Izaokas] spinduliuoja slaptus fluidus, magiškas žydiškas bangas, jas gali skleisti vien tikras žydas, o priimti vien tikras lietuvis“.

Nors Izaokas Beilis ir yra išskirtinis žydas, Tomo draugystė su Izaoku patiria ne vieną vidinę Tomo kritiką, čia neabejotinai atstovaujančią kolektyvinei lietuvių atminčiai bei tradiciniam požiūriui į žydus. Vienur Tomas kreipiasi į save:

Nesusidėk su tais žydais, Tomai, visad tau sakiau: nesusidėk su tais žydais, jie mums svetimi. [...] Tačiau pajuto, kad keikia pirmiausia save, nelaimėlį Tomą, kvailelį internacionalistą Kelertą, kuris juk galėjo, kuris privalėjo susirasti draugą lietuvį, tokio pat mąstymo, tokių pat siekių draugą, niekur nesprunkantį, nepaliekantį jo vienutėlio merdėti pilkšvai juosvam Vilniuj.

Sunkiomis akimirkomis kaip ši, Tomo pyktis ir neviltis atsigręžia prieš žydus (atkreipti dėmesį į daugiskaitą), svetimus, lemtingiausią akimirką tave išduodančius ir paliekančius.

Kitaip nei Izaokas Beilis, Vovočka Gercmanas, nors kitų ir laikomas žydišku žydu, pasak naratoriaus, toks nesijautė. Jis su pasimėgavimu šveitė kiaulieną, nė karto nematė gyvo rabino, nejautė nė menkiausio potraukio komercinei veiklai ir niekad nepriklausė jokiam žydiškam klanui. Jis norėjo būti kosmopolitu, laisvai šnekėjo lietuviškai, ir nors lietuvaitės jo vengė, žydaičių grožis jo nė kiek netraukė. Vis dėlto visi pažiūrėję į Gercmaną iš karto nustatydavo jo tautybę ir, naratoriaus teigimu, „kažkodėl iškart mintyse prisk[yrė] jam blogiausias žydiškas savybes“.

Nors tiek Izaokas Beilis, tiek Vovočka Gercmanas yra žydai, skirtumas tarp jų egzistuoja. Visų pirma jie užaugo skirtinguose miestuose, skirtingose kultūrinėse erdvėse: Gercmanas yra žydas iš Leningrado, Izaokas – Vilniaus žydas, ir nors tai tiesiogiai nepasakoma, dėl to Izaokas yra artimesnis Tomui nei Vovočka. Antra, palyginti su Gercmanu, Izaokas, net ir būdamas žydas, yra Vilniaus dalis, jis – senojo Vilniaus žydas, kur, Lucy S. Dawidowicz prisiminimais, kalbėdamas tik jidiš tu galėjai Vilna [Vilniuje] gyventi pilną gyvenimą ištisus metus ar net visą gyvenimą, kaip kad daugelis Vilna žydų darė; tačiau, skirtingai nuo leningradiečio, norinčio Vilniuje pasilikti, jis planuoja išvykti į Ameriką. Apskritai, Gercmanas, net ir pavadintas žydu, kai kuriais bruožais labiau primena rusą: gyvenantį ten, kur geriau, be jokių skrupulų paliekantį savo gimtąjį miestą, neprisirišusį prie tradicijų, žodžiu, ypač ankstyvaisiais sovietiniais metais populiarų rusiško tipo kosmopolitą, besibastantį po visą plačiąją Sovietų Sąjungą. Galbūt todėl pakliuvęs į psichiatrijos ligoninę, Gercmanas kitų yra įtariamas esąs tarakonų, t. y. KGB, šnipas.

Tačiau kokie skirtingi jie būtų, jų laukia panašus likimas. Vilnius, miestas, kuriam nereikia pasimetusių gyvenimo kelyje žydų, su abiem susidoroja vienodai. Nors iš pradžių romane ir leidžiama suprasti, jog pats Izaokas Beilis nori išvažiuoti iš Lietuvos, keliose kūrinio vietose atskleidžiamos kitos tokio apsisprendimo priežastys:

Chasidas Izia jaučia, kaip viršum jo tvenkiasi debesys, šimtmečių ujimo užgrūdinta, bet ir įjaudrinta žydiška širdis įspėja, kad neras čia vietos, kad čionais atims derančią jam vietą, kaip šįsyk nenorom atėmiau aš [...].

Vadinasi ne tiek paties Izaoko trokštama išvažiuoti, kiek jaučiama (dar vienas žydams priskiriamas stereotipas), jog Vilnius ir jo gyventojai stumia jį šalin nuo savęs. Ironiška, jog tokio atstūmimo kaltininku ir vykdytoju tampa ne kas kitas, o jo draugas lietuvis Tomas Kelertas. Gercmanui apie jo nepritapimą pranešama jau be jokių užuolankų. Pokalbyje su fizikos fakulteto dekanu, jis išgirsta žiaurią tiesą:

 – Bet aš myliu Lietuvą. Aš noriu likti čia! Argi nėra nė menkiausios topologinės vietos? Juk yra! Vien mano darbų sąrašas...
 – Bet jūsų niekas nepageidauja. Niekuo negaliu padėt.

Galų gale viskas suvedama į viena: nesvarbu, kokie talentingi fizikai Izaokas Beilis ir Vovočka Gercmanas yra, būdami žydai, jie Vilniui, o ir apskritai Lietuvai, nėra reikalingi. Jais pasinaudojo, pasak romano, sužiaumojo ir išspjovė, palydėdami žodžiais: Jūs ne vilniečiai, jūs viso labo nykios prielipos, kurių čia niekas nepakęs. Kūrinio autorius sugrįžta prie universalaus žydo stereotipo – amžino tremtinio įvaizdžio, parodydamas jo nepritapimą prie (o tiksliau – išstūmimą iš) lietuvių visuomenės. Būdami silpni fiziškai, priklausantys etninei Lietuvos mažumai, žydai Izaokas Beilis ir Vovočka Gercmanas simbolizuoja intelektualinę grėsmę lietuviams, todėl jais anksčiau ar vėliau atsikratoma. Taip Gavelio romanas Vilniaus džiazas pasakoja dar vieną susidorojimo su svetimu, kitu, šiuo atveju – žydu, istoriją. Vis dėlto, nors užuojautos nesulaukiama iš romano veikėjų pusės, ji jaučiama autoriaus intencijose sugrąžinti ne vieną dešimtmetį už visuomenės ribų išstumtą etninę grupę, kurti įdomų, gyvą ir tragišką žydo personažą.