Dalia Staponkutė (gimė 1964 m. Šiauliuose) – esė rašytoja, vertėja. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universitete studijavo filosofiją. Dėstė filosofiją Šiaulių universitete. Griuvus Berlyno sienai išvyko į Angliją, 1989 m. apsigyveno į Kipre. Už savo intelektinę ir akademinę veiklą įgijo Lyginamųjų kultūros studijų daktaro laipsnį, šiuo metu Kipro universitete dėsto vertimo teoriją, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose akademiniuose projektuose.
D. Staponkutė verčia iš graikų, anglų, rusų ir lietuvių kalbų. Per pastarąjį dešimtmetį į lietuvių kalbą išvertė Niko Kazantzakio Paskutinį gundymą, Asketiką, Dievo neturtėlį, Jakovo Kambanelio Mauthauzeną, pačios sudarytą poe zijos rinktinę Sala: 10 Kipro poetų, į graikų kalbą išvertė Sigito Parulskio eilėraščių rinktinę. 2007 m. išleido autobiografinių esė knygą Lietumi prieš saulę, kuri pateko į geriausių 2007 metų knygų sąrašą.
Gyvendama svetur, autorė yra įgijusi labai įdomios, originalios patirties ir antropologine, ir filosofine, arba metafizine, prasme. Tokia patirtis jos kuriamus tekstus visų pirma išskiria iš kitų panašių tekstų. Be to, jos eseistikoje opios tėvynės, namų, tapatybės, kalbos problemos... Ji bene pirmoji taip aktualiai, filosofiškai apibendrindama prašneko apie lietuvius naujuosius emigrantus ir problemas, su kuriomis jie susiduria. Man šis balsas įdomus. Manyčiau, jis turėtų būti svarbus ir apskritai lietuviškai savimonei.
Sigitas Parulskis
Lietumi prieš saulę: [esė rinktinė]. Vilnius: Apostrofa, 2007, 197 p.
Įsikniaubįs į žolį
miršta mažas Kukutis,
susirietįs – lyg bitė prie avilio.
Paskutinį kartą atsikvepia,
įtraukdamas į save viso gyvenimo gėrį.
...............
Miršta ten, kur jo niekad nebus:
ekspresų languos, posėdžių salėse,
miršta žodžiams, vaikams, Antarktidai,
Araratui, Australijai, Andų kalnams,
miršta visam pasauliui...
Virš horizonto patekėjus žvaigždė
į begalybę
transliuoja amžiną mirtį.
.............................
