Almantas Samalavičius. Keletas atsakymų prieš kelionę į Tarptautinę Budapešto knygų mugę

Photo: 
Vladas Braziūnas

Tarptautinėje Budapešto knygų mugėje, Vengrijoje, kuri vyks balandžio 19–22 d., bus pristatytas ką tik pasirodęs Sigito Parulskio romano Murmanti siena vengriškas leidimas. Vengrų kalba šį solidžios apimties lietuvių rašytojo kūrinį išleido tarptautinė leidykla l‘Harmattan. Ta proga „Lietuviškos knygos“ pakalbino kultūrologą, literatūros kritiką, profesorių Almantą Samalavičių, kurį norėtųsi pavadinti Murmančios sienos  vengriško leidimo krikštatėviu.

Lietuvių literatūros kūriniui rasti leidėją užsienyje nėra labai paprasta. Kaip atsitiko, kad vengrai panoro ir per tokį trumpą laiką parengė bei išleido solidžios apimties Sigito Parulskio romaną Murmanti siena? Kodėl buvo pasirinktas būtent šis su gal tik mums, lietuviams, žinoma Lietuvos istorija taip glaudžiai susijęs kūrinys?

Prieš keletą metų Europos kultūros žurnalų asociacijos interneto portalo Eurozine redaktoriai inicijavo tarptautinį projektą „Europos literatūros perspektyvos“, į kurį, jei neklystu, įsijungė aštuoni įvairiose šalyse leidžiami kultūros žurnalai, vertę didžiąją dalį jiems pasiūlytų tekstų apie kitų šalių literatūras. Vykdant šį projektą buvo siekiama supažindinti Europos skaitytojus su naujausiais procesais ir poslinkiais nacionalinėse Europos literatūrose. Sumanymas buvo tikrai aktualus, turint galvoje, kad anglakalbė literatūra dominuoja visame pasaulyje, užgoždama mažesnių kraštų literatūras, apie kurias net ir šiais begalinės informacijos srautų laikais žinome daug mažiau, nei apie perkamiausias knygas ar „muilo operas“. Tad įvairių Europos šalių literatūros kritikai (juos parinko ir remdamiesi užsienio literatūros kritikų rekomendacijomis pakvietė Eurozine redaktoriai) rengė apžvalgas, kuriose buvo pristatomos ir aptariamos naujausios tendencijos, ryškiausi autoriai, leidybos situacijos.

Man teko maloni pareiga parengti lietuvių literatūros apžvalgą, kurioje, šalia kitų naujesnių grožinės literatūros veikalų bei lietuvių literatūros vertimų, pristačiau ir glaustai aptariau Sigito Parulskio romaną Murmanti siena – o jį laikau išties vienu įdomesnių veikalų mūsų dabartinės literatūros kontekste. Šioji apžvalga buvo išversta į anglų, estų, vengrų, čekų (vėliau ir lenkų) kalbas.

Tarptautinę leidyklą l‘Harmattan, kurios padalinys veikia ir Vengrijoje, labiausiai sudomino S. Parulskio kūrinys, matyt, dėl to, kad pristačiau jį kaip savotišką XX amžiaus Lietuvos metaforą. Praėjus keletui mėnesių po mano apžvalgos, šiek tiek ironiškai pavadintos „Beveik normalūs“, gavau man pačiam nelauktą ir visai netikėtą vengrų leidėjų prašymą susisiekti su knygos autoriumi dėl galimo knygos vertimo. Po kelių apsikeitimų laiškais, viskas pradėjo klostytis labai (netgi, sakyčiau, rekordiškai) sparčiai: leidėjai surado kvalifikuotą vertėją (knygą apsiėmė versti patyrusi vertėja  Laczházi Aranka), gavo ES vertimams skiriamą paramą ir šis tikrai nemenkos apimties kūrinys buvo žaibiškai išverstas į vengrų kalbą. Nelengva pasakyti kodėl būtent Parulskio romanas sudomino vengrų leidėjus, juoba, kad paprastai ieškoma mažesnės apimties, lengviau išverčiamų kūrinių. Spėju, kad leidėjus intrigavo galimybė parodyti naujausios Lietuvos istorijos vingius lietuvių rašytojo akimis. Kita vertus, Sigitas Parulskis – tarptautinėje erdvėje jau gerai žinomas lietuvių autorius, noriai verčiamas į kitas kalbas. Žinant šio rašytojo vertimų geografiją, vargu ar bereikia ką nors įtikinėti, kad jį versti verta.

 

Jums teko nemažai keliauti, dėstyti įvairiuose užsienio universitetuose, bendrauti su kitų šalių studentais, akademine publika. Gal Jūs jau susidarėte nuomonę apie tai, kuo mūsų autoriai užsienyje galėtų būti įdomūs ir patrauklūs? Ar lietuvių literatūra bendrame šiuolaikinės visuotinės literatūros kontekste galėtų rasti savo nišą?

Iš tiesų, man yra tekę pristatyti lietuvių kultūrą ir literatūrą epizodiškai skaitant kursus įvairiose šalyse, nors tos patirties nebūčiau linkęs sureikšminti. Kita vertus, kasmet skaitau paskaitas apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą Vilniaus universiteto rengiamuose lietuvių kalbos kursuose užsienio klausytojams, į kuriuos užsirašo nemažai klausytojų (iki šešių dešimčių, ypač vasarą). Dalis jų verčia arba ketina versti lietuvių literatūros kūrinius. Tokių kursų klausytojai labai skirtingi – dalis jų jau būna puikiai įvaldę lietuvių kalbą, išvertę ne vieną kūrinį, kiti – tik rengiasi tapti vertėjais, laukia patarimų ir padrąsinimo, formuoja savo intelektualinius akiračius. Manau, kad visi žmonės literatūroje ieško tų pačių egzistencinių dalykų, kurie domina ir jaudina visus skaitančiuosius, o kartu mėgina suvokti kitas kultūras. Nors Lietuva maža, tai nereiškia, kad mūsų literatūra menka ar neįdomi. Turime ir puikių knygų, ir gerų autorių. Tereikia juos atrasti ir „prakalbinti“.

Motyvai dėl kurių pasirenkama viena ar kita knyga ar rašytojas būna labai įvairūs, neretai sunkiai nusakomi. Vieni siekia perprasti lietuvių kultūrą, pasitelkę literatūrą kaip atspirties tašką, kiti ieško kokio nors literatūrinių kartų „bendro vardiklio“, dar kiti – nori skelbti šalyje jau įsitvirtinusius ir  „kanonizuotus“ vardus, arba, atvirkščiai – žvalgosi negirdėtų autorių. Šiaip ar taip, manau, kad neturėtume varginti savęs abejonėmis ar kompleksais: gera literatūra visuomet prasimuš kelią skaitytojo link, tereikia kiek galima paremti ir paskatinti žmonių, kurie ieško mūsų literatūros tekstų, pastangas, suteikti jiems kiek galima daugiau informacijos. Susidomėjęs kurio nors autoriaus kūryba, vertėjas ilgainiui pajunta gilesnį susidomėjimą ir kūrėjo pasaulėjauta, kimba į kitas pamėgto autoriaus knygas… Be to, kiekvieno rašytojo sėkmingai išversta knyga atveria erdvę ir kitų autorių knygoms: leidėjai mąsto taip: jei yra bent viena gera knyga, veikiausiai, gerų knygų ir autorių yra ir daugiau…

Papasakokite šiek tiek plačiau apie tarptautinį kultūros žurnalų projektą, kuriame dalyvauja ir Kultūros barai. Kokios naudos šis dalyvavimas gali suteikti lietuvių literatūrai? Tiesa, ko gero, būtent šio bendradarbiavimo dėka mes dabar ir turime progą džiaugtis bei didžiuotis, kad Sigito Parulskio romanas Murmanti siena prakalbo vengriškai.

Kultūros barų žurnalas Eurozine veikloje dalyvauja jau, regis, beveik dešimtį metų. Kadaise gavome malonų ir, prisipažinsiu, labai netikėtą kvietimą iš Eurozine redaktorių komandos pateikti paraišką narystei šiame jei ne vieninteliame, tai tikrai didžiausiame Europos kultūros žurnalų tinkle. Savo oficialiame laiške jie rašė, kad keli tarptautiniu mastu žinomi lietuvių kultūros žinovai jiems rekomendavo į Eurozine tinklą įtraukti ir Kultūros barus, tačiau buvome perspėti, kad pateikę pluoštą žurnalo egzempliorių turėsime įveikti turinio ir kokybės  „patikrą“. Po keleto mėnesių gavome atsakymą, kad tapome Eurozine nariais-partneriais.

Peržvelgus Eurozine archyvą galima pamatyti, kad turime šūsnį tekstų įvairiomis kalbomis (daugiausia, suprantama, anglų) bei lietuvių kalba, kurie pasiekiami didžiulei skaitytojų auditorijai – per mėnesį portalą www.eurozine.com aplanko daugiau nei 200 tūkst. individualių internautų. Tad įsitraukę į šį projektą esame puikiai regimi tarptautinėje medijų erdvėje, dalyvaujame europinėse diskusijose, sulaukiame ir tekstų iš žinomų Europos autorių, kurie neatsisako dalyvauti Kultūros barų rengiamuose projektuose. Vienas iš jų – knyga Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija, kuriame dalyvavo tokie tarptautiniu mastu žinomi humanitarai kaip Pierre Nora, Daniel Chirot ar Jose Casanova.

Beje, prieš pora metų Vilniuje sėkmingai surengėme 22-ąjį Europos kultūros žurnalų susitikimą, kuriame dalyvavo per šimtą Europos kultūros leidinių redaktorių, viešųjų intelektualų ir akademikų, leidėjų. Šio susitikimo atidarymas vyko LR prezidentūroje, dalyvius pagerbė ir anuometinis respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Tarptautinėje erdvėje šis renginys sulaukė tikrai puikių atgarsių, nepaisant to, kad kiti mūsų kultūros ir literatūros leidiniai (išskyrus vieną kitą), į kuriuos kreipėmės kviesdami bendradarbiauti rengiant šį išskirtinį susitikimą, atsiliepė gana lietuviškai – tyla ir abejingumu.

Tad kol kas šiame tarptautiniame kultūros žurnalų susivienijime esame vieninteliai Lietuvos atstovai, tačiau noriu tikėtis, kad ambicijų patekti į tinklą nepritruks ir kitiems Lietuvos leidiniams. Tiesa, bendradarbiavimas su Europos kultūros žurnalų asociacija reiškia ne tik tarptautinį pripažinimą ir matomumą, bet ir didelę atsakomybę bei nuolatinį darbą plečiant europinę kultūros idėjų apytakos erdvę. Galiu drąsiai pridurti, kad šioje komunikacinėje erdvėje Kultūros barų žurnalas sulaukė tokio pripažinimo apie kurį anksčiau galėjome tik pasvajoti.

Almanto Samalavičiaus straipsniai Eurozine

 

Photo: 
Vladas Braziūnas