Egzilinė (ne)tapatybė naujausioje lietuvių emigrantų literatūroje

Photo: 
Džoja Barysaitė

Dr. Dalia Satkauskytė yra Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja ir Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro docentė, kelių monografijų, metodinių priemonių, vadovėlių  ir daugybės straipsnių autorė. Interesų sritys: literatūros teorija ir metodologija, lietuvių literatūros istorija, šiuolaikinė lietuvių literatūra, literatūros sociologija, semiotika, kultūros teorija ir istorija.
Skelbiame pranešimą, kuris buvo skaitytas lietuvių literatūros vertėjams skirtame seminare, Birštone. Tekstas buvo publikuotas žurnale Oikos, 2011, nr. 2.

Įvadinės pastabos

Skliaustinė struktūra ((ne)tapatybė), kurią pasirinkau straipsnio pavadinimui, dažnu atveju naudojama kaip madingas akademinio diskurso aksesuaras, postmoderni klišė ar paviršutiniškas patvirtinimas, kad „įvaldytas“ šiuolaikinis akademinis žargonas. Tačiau kai kuriais atvejais ši struktūra yra paranki ir, paradoksalu, tiksli (paradoksalu, nes ji tarsi turėtų neigti pačią tikslumo galimybę). Toks atvejis būtų ir naujausia lietuvių emigrantų literatūra. Skliaustai, kaip toliau bus bandoma atskleisti, tampa turininga forma – jie patvirtina neaiškų ir miglotą šios literatūros statusą tokių kategorijų kaip egzilis ir tapatybė atžvilgiu. Skliaustus nesunkai būtų galima perkelti, net sudvigubinti - (ne)egzilinė tapatybė, egzilinė (ne)tapatybė ar (ne)egzilinė (ne)tapatybė – ir tokiu būdu dar labiau pabrėžti Vakarų akademiniame diskurse ilgai buvusį madingą ir dar šiandien pakankamai populiarų tapatybės labilumo aspektą, kvestionuojantį pačią tapatybės problematiką.  Tačiau lietuvių literatūros pavyzdys aiškiai rodo, kad stabilūs tapatybės elementai, tokie kaip kalba, prisirišimas prie vietos ir kultūros, kurį laiką Vakarų akademiniame, visų pirma pokolonijiniame ir postmodernistiniame, diskurse laikyti kone retrogradiškais, iš mūsų emigracinės literatūros toli gražu nėra visiškai išstumti. Taigi jau galima dar kartą patikslinti, kad į straipsnio pavadinimą iškelta skliaustinė struktūra interpretuotina ne kaip tapatybės negalimybė, o kaip įtampa tarp pastovių tapatybės elementų ir labilumo, kuriam rašytoją provokuoja emigracijos patirtis. Tyrimo objektas – naujausia, maždaug po 1989 m. rašyta emigrantų (vadinamųjų naujųjų lietuvių emigrantų) literatūra. Ji bus aptariama emigracinės savivokos ar savimonės aspektu. Metodologinis tyrimo „užnugaris“, kuriuo net tik naudojamasi, bet su kuriuo aktyviai diskutuojama – pokolonijinės ir migracinės literatūros teorijos. Diskusinę nuostatą lemia straipsnio autorės požiūris, kad bet kokį metodologinį impulsą turi teikti visų pirma pats tyrinėjimo objektas.

Naujausia emigracinė literatūra: apibrėžties problemos

Kalbininkai dėl ne visai aiškių siūlo nevartoti žodžio ‚egzilis‘ ir rekomenduoja jį keisti žodžiais emigracija arba tremtis (tarytum, tai būtų sinonimiški dalykai!). Tačiau lietuviškame humanitariniame, socialiniame ir literatūriniame diskurse žodis ‚egzilis‘ turi ir vartojimo tradicijas, ir tos tradicijos suformuotus reikšminius aspektus. Egzilyje esama istorijos prievartos konotacijos (tačiau ne tokios radikalios prievartos kaip tremties atveju), šis žodis liudija ir tam tikrą sąmoningumo tipą. Jį lietuvių literatūroje tyrinėjo Vytautas Kavolis1. Labai tiksliai egzilinę sąmonę apibūdino poetas Algimantas Mackus: „Ar nebūtų racionaliau ramiai ir pastoviai rengtis imigranto gyvenimui? Atsisakyti dviejų pilietybių: Utopijos – kuo tebenoriu tikėti, ir Eldorado – būto, bet būti daugiau negalinčio. [...] Aš pasilieku egzilėj. Dviejų nesamų valstybių pilietis. Pretenzijos į heroizmą sunkiai paslepiamos. Po galais, aš noriu būti egzilas, ir todėl su savimi pykstuosi, kol pats savęs nesuėsiu hermetiškam egzilės apskritime, kuris būtinai stiklinis“.2

Mackaus „Užrašai apie egzilę“ ir dar keli jo pasisakymai būtų verti atskiros analizės – juose bene ryškiausiai iš man žinomų lietuvių autorių svarstomas egzilio ir emigracijos skirtumas. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad egzilio rašytojui būdinga istorijos prievartos suformuota utopinė sąmonė, įsipareigojamas fiziškai nepasiekiamai tėvynei ir blaivus žvilgsnis į išeivio ir išeivio rašytojo situaciją („...esame išvakarėse absoliutaus rašytojo vienišumo – rašytojo be skaitytojo, o po to rašytojo be kalbos“)3.

XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių emigranto (būtent emigranto, o ne egzilo) rašytojo situacija ir yra visiškai kitokia. Utopinė egzilinė sąmonė yra smarkiai susilpnėjusi, jei neišnykusi jau vien dėl to, kad radikaliai pasikeitė komunikacinė situacija. Vieta subyrėjus politinėms sienoms ir esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms, tampa gana reliatyvi sąvoka – lėktuvai ir internetas ir išmanieji telefonai Eldoradą pavertė tėvyne, kurią kone gali nešiotis kišenėje4. Tai nereiškia, kad tėvynės ilgesys išnyko – jis tiesiog prarado tragišką utopinį matmenį. Neabejotinai transformavosi  ir  pati literatūrinė komunikacija.

Visa kone išimtinai lietuviškai rašoma emigracijos literatūra yra lietuvių literatūros dalis, –  ir leidžiama Lietuvoje, ir skiriama lietuviškai auditorijai. Taigi rašytojas šiandien, parafrazuojant Mackų, yra ir „su kalba“, ir, bent jau potencialiai, „su skaitytoju“. Tiesa, situacija „be kalbos“ yra šalia, tačiau ne taip, kaip Mackaus kartai: auditorija tebeegzistuoja, yra nesunkiai pasiekiama, o kalbos agonija, parafrazuojant Dalią Staponkutę, vyksta mišrių šeimų vaikų lūpose. Tačiau gimtąja kalba vis dar rašoma, ji tebėra labiau nacionalinės nei emigracinės tapatybės šerdis, saitas, rišantis su tauta ir jos kultūra, net tais atvejais, kai reflektuojama  kalbos erozija. Būtent ją deklaratyviai, kaip žodžių užmarštį,  svarsto Aušros Matulevičiūtės romano Ilgesio kojos herojė  („Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Užkrito, kaip lietuviškai yra tai, kas šiaip jau yra langas“5). Filosofiškai ir teoriškai besiformuojančios dvikalbystės situaciją, pritraukdama jau kultūrinio vertimo sampratą, svarsto Staponkutė esė knygoje Lietumi prieš saulę6 (prie šios knygos dar grįšiu). Kalba tebelieka neabejotinas nacionalinės tapatybės požymis net tuomet, kai tos tapatybės deklaratyviai kone atsižadama – kaip Neringos Abrutytės atveju:

Aš gerai gyvenu Kopenhagoje Išdidi
Skaitau knygas nekenčiu savo šalies7.

Abrutytės atvejis įdomus dviem aspektais. Visų pirma šioje citatoje akivaizdžiai matome, kad naujųjų emigrantų santykis su gimtuoju kraštu  gali būti ir radikaliai antiutopinis (tiesa, tai retas atvejis, vienintelis ir pačios Abrutytės poezijoje). Antra, ši poetė, kurios literatūros kritikai kaip ir nepriskiria emigracijos rašytojams,  akivaizdžiai parodo, kad vieta, iš kurios rašoma, yra labai sąlygiškas dalykas norint apibrėžti emigracinę literatūrą ir emigracinę tapatybę literatūroje. Kas išdrįstų emigracinė tapatybės rašytoju pavadinti Saulių Tomą Kondrotą, tiesa, mažai berašantį?

Tad emigracinę literatūrą galime apibrėžti arba visiškai formaliai – pagal tai, kur gyveno rašytojas knygos parašymo metu (bet ir čia kils problemų, nes porą rašymo metų gyvenęs užsienyje, autorius gali  grįžti į Lietuvą; kokiai grupei jį tada priskirsime?), – arba   pagal tematiką, problematiką  (emigranto situacijos refleksiją). Bet ir šiuo atveju kils klausimų – ar galima emigracine laikyti literatūrą „apie emigranto gyvenimą“? Ar galima emigracine literatūra laikyti Aleksandros Fominos romaną Mes vakar buvome saloje8, parašytą remiantis gana trumpa ne tiek emigracijos, kiek pagyvenimo užsienyje patirtimi?

 Tad, ko gero, labiau derėtų kalbėti ne apie emigracinę literatūrą, o apie emigracinės savimonės literatūrą. Toliau ir bus svarstoma, kokiu būdu šioje literatūroje pasirodo ar nepasirodo tapatybės problema, kurią egziline galima pavadinti tik su labai didelėmis išlygomis (kurias ir pabrėžia straipsnio pradžioje aptariami skliaustai).

Organiškasis hibridiškumas, arba lėto tapsmo literatūra

Visus trumpai pristatytus procesus neabejotinai tenka sieti su globalizacija. Ji pakeičia pačią emigracijos reikšmę ir asmens, ir bendruomenės gyvenime. Atviros sienos sumažina egzistencinę įtampą, bent jau teoriškai, kadangi emigracija šiandien yra daugiau ar mažiau laisvas pasirinkimas (net jei emigruojama dėl sunkios ekonominės situacijos). Grįžimo galimybė visada egzistuoja. Apskritai egzistuoja daugybė galimybių. Esi laisvas emigruoti, esi laisvas grįžti, esi laisvas (vėlgi, bent jau teoriškai) pasirinkt vieną ar kitą rašymo kalbą. Esi laisvas kankinamai spręsti tapatumo dilemas arba pasirinkti pertekliškai džiaugsmingą, ideologiškai neutralų (ir todėl, anot minėtų teoretikų, vienintelį teisingą) ir...ir. Būtent tokį emigranto būvį garbina  pokolonijinio hibridiškumo teoretikai.  Džiaugsmingam emigrantui tapatumo klausimas net neturėtų kilti. Dar 1974 m. vienas iš hibridiškumo teoretikų Edourdas Glissantas deklaruoja: tapatumą nugalės stulbinančios Įvairovės dinamizmas9. Jam 1994 m. antrina pokolonijinės teorijos klasikas Homi K.  Bhabha.  Recenzuodamas Salmano Rushdie Šėtoniškas eiles, romaną, kuris kone paraidžiui iliustruoja pokolonijinę teoriją, Bhabha deklaruoja: teisingas žvilgsnis (true eye) priklauso ne tiems, kurie yra įsišakniję vienoje  ar kitoje tautinėje tapatybėje; teisingas yra dvigubas emigranto žvilgsnis10.

Sten Pultz Moslund 2010 m.  išleistoje knygoje Migracijos literatūra ir hibridiškumas. Skirtingi tarpkultūrinės kaitos greičiai tokią poziciją jau gana kritiškai vadina šlovinamuoju hibridiškumu (celebratory hybridity). Šis hibridiškumas, kuris, remiantis Michailu Bachtinu, dar vadinamas ir intencionaliuoju, kažkada, byrant kolonijinėm imperijoms, buvęs marginalizuotas, globalizacijai  įgaunat vis didesnį pagreitį tampa dominuojančiu. Taigi jo apologetai prabyla jau iš centro ir galios pozicijų.

Kyla klausimas, ar kalbant apie naujausią lietuvių emigracijos literatūrą iš viso verta remtis hibridiškumo teorijomis, susiformavusiomis visiškai kitokiame sociokultūriniame kontekste, kilusiame iš sudėtingų didžiųjų imperijų ir jų metropolijų santykių. Mes neturim vadinamosios brūkšninės tapatybės autorių (ar Staponkutę galima pavadinti lietuvių - graikų rašytoja?):  kitos ne gimtosios,  kalbos nėra tiek įsismelkusios į aptarsimų rašytojų  tapatybės struktūrą jau vien todėl, kad antrosiomis jos tampa jau pasiekus gana brandų amžių.  Tad anksčiau minėta teorinė  laisvė pasirinkti rašymo kalbą taip ir lieka teorinė. Kita vertus, net ir tokios laisvės galimybė suvokiama ne kaip džiaugsminga, o kaip sunki ir kankinanti (Staponkutės esė). Kažin, ar hibridiškumo apologetais galėtume pavadinti poetę, kuri lietuviškai atsižada tėvynės, arba poetą,  kuris atvirai dėkoja už „naująją žemę“  bei skelbia imperatyvą didžiuotis tuo, kad neteko namų. Tomas Venclova, kurio eilėraščiai ką tik buvo parafrazuoti11, aišku, nepriklauso naujųjų emigrantų kartai, bet jo poezija dėkinga kaip persergėjimas, kad nepultume atskirų poetinių deklaracijų paviršutiniškai interpretuoti kaip hibridiškos sąmonės apraiškų. Visų pirma tos deklaracijos visos parašytos lietuviškai, ir tai jau savaime hibridišką būvį daro abejotiną.   Antra, akivaizdu, kad  būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą, kuriame šios deklaracijos pasirodo (Abrutytės, šiuolaikinės emigrantės,  ir Venclovos, sovietmečio politinio emigranto,  santykis ir su gimtuoju, ir su svetimu kraštu visiškai skirtingas). Trečia, reikia atidžiai skaityti patį tekstą, kadangi atskira deklaracija gali byloti viena, o visa teksto struktūra, joje tiesiogiai ar netiesiogiai, per kalbą, „įrašytas“ santykis su gimtosios literatūros tradicija – visai ką kitą. Venclovos eilėraštyje „Padėkos diena“, kurį galima skaityti kaip pašlovinimą tremtinį priėmusiam kraštui, yra eilutės, kvestionuojančios pačią  hibridiškumo galimybę:

Tebus už naują žemę padėkota.
Ji man neperregima, bet gyva.
Aš jai neperregimas.12

Tokia situacija, bent jau kol kas neleidžianti mūsų kultūroje įsitvirtinti vadinamajam džiaugsmingam hibridiškumui13, susiklostė dėl   įvairių priežasčių. Jų analizė galėtų būti atskiro tyrimo objektas, tad čia paminėsiu vos porą iš jų, mano galva, bene pačių svarbiausių: nebūta kultūrinės ir kalbinės kolonizacijos iš tų šalių, į kurias dabar emigruojama, o naujosios emigrantų kartos egzistavimo laikas tiesiog per trumpas, kad susiformuotų autentiškai hibridiška, nomadiška sąmonė. Žinoma, patetiškų tokios sąmonės deklaracijų aptiksime (naujausias tokių deklaracijų pavyzdys – Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas14). Tačiau vargu ar galima kalbėti apie hibridiškos sąmonės manifestacijas vadinamuoju skirtingumo diskursu (discourse of difference),  stilistiškai, struktūriškai reprezentuojančiu įvairias tapatybės plotmes, patį tapatybės nestabilumą.

Tačiau ar lietuvių literatūros atveju mes galime kalbėti apie tapatumo diskursą, kaip kažką priešingo vadinamajam hibridiškumo diskursui? Ar šiandien dar tebegalioja kažkada Gilles Deleuzo‘o išpopuliarinta rizomos (daugiastiebės) ir šaknų (vienastienės) literatūros priešprieša15 arba dar anksčiau Bachtino nubrėžta polifininės ir monofoninės sąmonės skirtis16, kurią taip  mėgsta naudotis hibridiškumo teorijų gerbėjai?  Kalbėdamas apie emigracinę (migracinę) literatūrą, Moslundas šiandien jau siūlo iš viso siūlo atsisakyti panašaus pobūdžio priešpriešų, teigdamas, kad šiuolaikinėje literatūros beri kultūros teorijoje jos yra įgavusi keistoką vertybinį atspalvį. Apie hibridiškumą, kurį reprezentuotų polifoniška arba rizomos literatūra, kalbama kone epifanijos terminais – kaip apie naujas žinias ir daugialypes patirtis, kurios atveria mus  supantį pasaulį kaip patraukliai reliatyvų ir vis naują17. Opozicijoje atsiduriantis vadinamasis tapatybės diskursas vertinamas kone kaip žalingas, savo ruožtu, nacionalinė kultūra, vienas iš tokių tapatybės šaltinių, redukuojama iki sunkiasvorio, despotiško (oppressive) vienio18. Būti kilusiam iš gana homogeniško (tautiškai, rasiškai etc. taip krašto) ir būti prie jo vienaip ar kitaip prisirišusiam ar apskritai sėsliam tokiame šlovinančio hibridiškumo kontekste tampa jei ne gėda, tai bent jau nemadinga ir neperspektyvu...

Moslundas siūlo atsisakyti šio dichotominio skirstymo, turinčio neabejotinai ideologinį ir akademinių galios žaidimų atspalvį. Jis teigia, kad nėra jokio stabilaus tapatumo ir jam priešingo hibridiškumo,  yra tik skirtingi tapsmo greičiai arba skirtingi hibridiškumo tipai: intencionalus, sąmoningas hibridiškumas, kuriam būdingas didelis tapsmo greitis ir stipresnė skirtumą generuojanti, išcentrinė jėga,  bei organiškas hibridiškumas, kuriam būdingas   lėtesnis tapsmo greitis ir stipresnė identiteto (įcentrinė) jėga. Remiantis šiuo skirstymu, kone visa naujausia lietuvių emigracijos literatūra priklausytų pastarajam tipui, –  visų pirma, dėl to, kad teberašoma lietuviškai, bet ne tik dėl to.  

Net jei kalbos į kriterijų paimtume į skliaustus, šioje  literatūroje tebėra labai stipri identifikacijos jėga net tuomet, kai tiesiogiai deklaruojamas tautinio identiteto atsisakymas arba „nulinis“ identitetas. Bene ryškiausias tokio prieštaravimo pavyzdys būtų jau minėtas Grušaitės romanas Neišsipildymas. Pagrindinė knygos herojė Rugilė nuolat deklaruoja įvairialypės  tapatybės –  nuo seksualinės iki geografinės  –  nebuvimą.  „Animuotas ilgesys - pasiklydęs niekas – žmonės be istorijos, namų ir be šaknų. Esu triušis, vedamas skersti. Laižysiu ranką, tikrinančią mano kailio vertę. Daug nekainuoju“, – taip pareiškiama jau pačioje romano pradžioje19. Panašių citatų galėtume prirankioti daugybę. Tačiau nepaisant šių bevietiškumo deklaracijų, herojė akivaizdžiai tebėra „įsivietinusi“. Vilnius, kuris išnyra kaip juslinis, o ne ideologinis erdvės patyrimas, vis dar yra meilės vieta, per ilgesį pasirodanti tapatybės konfigūracija: „Prieš akis iškyla Vilnius, tarsi tolimas kryžiaus kelias Pilies gatve, Literatų skersgatviu žemyn pro Onos bažnyčią vėsaus nusekusio upelio link. Iki skausmo pažįstama kiekviena plytelė, kiekvienas posūkis, oro gūsis ir gatvės vardas. Metų metus praleidau įsimindama kiekvieną detalę, kad galėčiau nešiotis ilgesio žemėlapį giliai purvinos sąmonės dugne“20. Herojės (Rugilė ir Ugnė) niekina tautines ikonas („...egzekucija turėtų vykti falo paunksmėje, menamo falo menama egzekucija – teismas už tėvynės išdavystę, už tai, kad Ugnė atsakė eiti Čiurlionio ar Maironio pėdomis“21), tačiau romano autorė vis dar rašo Škėmos intonacijomis ir sintaksinėmis konstrukcijomis  („jos plaukai rausvi, oda balta, ji vilki griežtą pilką suknelę“22, – skaitęs Baltą drobulę čia nesunkiai atpažins Elenos portreto įtaką).  Literatūros debiutantei Antanas Škėma (atlieka kultūrinės identifikacijos modeliu, net jei ir bandoma deklaruoti, kad situacija šiandien jau visai kitokia („Atleisk, man, Antanai, bet devintame dešimtmetyje išmirė visi pelkių kaukai, o sutarinės skambėjo tik pigiuose folkloro vakaruose, nebuvo netgi karo siaubo – mano nusikaltimas neatlyginamas“23). Beje, atrodo, kad patys jauniausi emigracijos ar emigracinės tematikos rašytojai, bandantys įrodyti esą  labiausiai kosmopolitinių nuostatų,  vis dar tebevaikšto su Škėmos tomeliu po pažasčia  ir apskritai tebėra neišaugę iš lietuviškos vidurinės mokyklos literatūros kurso.  Štai Anetos Arnos „mažojo romano“ Katinas Temzėje herojė Londone skaitinėja tą patį Škėmą ir Albert‘o Camus Svetimą (na, iš neprivalomų kūrinių šmėkšteli Jeano Paulio Sartro Šleikštulys;  Grušaitės romane toks „neprograminis“ intertekstas yra Jacko Keruaco Kelyje)24.

Neleidžiant į detalesnę Grušaitės romano analizę, galima būtų pasakyti, kad įcentrinės ir išcentrinės identifikacijos orientyrai Neišsipildyme pasiskirstytų apylygiai - žinoma, jeigu dar kartą atmestume ar paimtume į skliaustus kalbos kriterijų. Tačiau ir šiuo atveju knygos herojė  apie save kaba ne tiek džiaugsmingo pertekliaus (ir... ir.), o trūkumo (nei..nei.) kategorijomis.  Tad ši knyga, nors ir poetizuoja neprisirišimą prie vietos, klajūnišką dvasią, vis tiek lieka vadinamojo organiško hibridiškumo lauke. Apie tai liudija ir romano pavadinimas.

Taigi, kaip jau buvo minėta, kalba, vieta, istorija, net nacionalinė kultūra naujausioje emigracinėje literatūroje vis dar yra pagrindiniai identifikacijos orientyrai (kažkada nuvainikuoti Vakarų akademinio diskurso, bet dabar pradedami reabilituoti), o ilgesys – pagrindinis identifikacijos modusas ir drauge vadinamąjį  tapsmo greitį mažinantis faktorius.  Tačiau tai jau ilgesys ne abstrakčios tėvynės idėjos, o į kūną įaugusios  jusliškai įsišaknijusios vietos, kuri ir yra tikrasis tėvynės patyrimas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau iš ankstesnių kartų emigrantų rašytojų šiuo aspektu giminingiausias būtų Alfonsas Nyka-Niliūnas, kuriam tėvynė – tai visų pirma gimtieji Nemeikščiai. Emigracinės sąmonės pėdsakas kaip tiesiogiai nedeklaruojamas vietos ilgesys ar tiksliau, įaugimas į vietą  prasiveržia net literatūroje, kurią sunkiai galėtum pavadinti emigracine. Didžiojoje Britanijoje gyvenančios Kristinos Sabaliauskaitės romaną Silva Rerum , kuriame nėra jokios tiesioginės emigracinės patirties refleksijos,  galėtume laikyti meilės Vilniui ir jo istorijai prisipažinimu (tai viename pokalbyje yra atvirai pripažinusi ir pati autorė).

Toks, sakytume, fenomenologinis, vietos patyrimas labai ryškus Valdo Papievio prozoje, nors joje rašoma iš kitos vietos ir apie kitą vietą.  Į Vienos vasaros emigrantų (2003) Paryžių dar įsismelkusi Vilniaus erdvinė patirtis („...ištisas valandas galėdavom smaksoti ant tilto, žvelgdami į tingiai plūstančią Seną, ar su smalsiam turistui neleistina prabanga tūnoti panašiam į Vilniaus kieme, į kurį užklydom vien todėl, kad radom atidarytus vartus“25).  Pagrindinis knygos herojus romano pradžioje dar labai stipriai reflektuoja savo – svetimojo, Étranger – būklę, pavadintas polonais, atkakliai aiškina esąs lietuvis  ir bando nelabai tuo besidominčius pašnekovus su Lietuva. Tačiau iš turisto virsdamas „pusiau emigrantu“26, jis pamažu virsta ir episteminiu ir egzistenciniu nomadu, bevietiškumą, neįsišakinijimą  laikantį pagrindine laisvės sąlyga: „Taigi buvo laisvas kaip niekad – be namų, be kalbos, be įprastų parankinių daiktų, kuriančių savo kampo iliuziją. Gali eiti, kur nori, ir daryti, ką nori; kvaila būtų buvę bijoti, kad kažkas pasalūniškai smelkiasi tavo esybėn, tau nė neįtariant skaito slapčiausias mintis, apie tave žino ir išmano daugiau nei tu pats – tegul įsivogtų pačion sielos gelmėn, ką gi suprastų. Šnekėk su savim kad ir balsu; šitam didžiuliam mieste net jam pačiam gimtoji kalba skambėjo keistai ir egzotiškai. Indoeuropiečių archaika, prokalbės paslaptis menančios šaknys, nespėjusios nubyrėti galūnės, –  negirdėta, daugeliui iš viso nežinoma, ji čia panėšėjo į tokią, kokią iš nuogirdų ir prasimanytų garsažodžių susidursto vaikai, kad suaugusieji jų nesuprastų. [...] Ei, Étranger: dar nespėję nė kojų sušilti, dar pusiau nebylys, dar tik pradedąs rasti vietas, kuriose buriasi širdžiai artimųjų bendruomenės“27.

Taigi Papievis rašo ne tiesiog apie emigranto situaciją, o apie šiuolaikinio žmogaus situaciją apskritai, kuriai ir pavartoja emigracijos metaforą. Ir Vienos vasaros emigrantuose, ir naujausiame romane Eiti (2010) neabejotinai yra linkęs romantizuoti klajoklišką būvį, episteminio nomado statusą (pastarajame romane Lietuva minima tik kaip su pagrindinio herojaus darbu susijusi vieta). Tą linksta daryti ir vadinamoji „hibridinė“ literatūra, ir Vakarų akademinis diskursas, nors pasigirsta ir persergėjimų apie tokio romantizavimo pavojus28. Tačiau lygia greta Papievis yra linkę  reflektuoti šį  romantizuojantį judesį.  Ką tik cituotoje ištraukoje pagarbinta klajūno laisvė čia pat įvertinama kaip „pusiau tikra, pusiau tariama“, kaip pagunda;  į knygos  herojų (klošarės Nathalie,  emigrantės Melanie) klajūnišką kasdienybę nuolat pasibrauna ir pastovumo ilgesys, ir namų poreikis. Tačiau bene įdomiausia, kad pagrindinis herojus, pasidavęs kosmopolitiško miesto magijai, įsitraukęs į tikrų ir „vidinių“ emigrantų bendruomenę, tuo pat metu labai aiškiai suvokia, kad kosmopolitizmas yra viena iš  ideologijų (metaforų ir mitų, paties Papievio žodžiais), nepanaikinantis, o kartas tik sustiprinantis labai aiškų tvirtos tapatybės, taip pat ir tautinės, poreikį: „Staiga visa savo esybe pajuto tai, ką ir šiaip nuvokė  , bet kas buvo veikiau  žodžiai, metaforos: kad nepaisant visų civilizacijos išmonių, pasaulis nuo seniausių laikų mažai kuo pasikeitė, kad jį tebevaldo pirmykštės žmoniją į rases, tautas, gimines skirstančios galios, kad joks proto išradimas kaip nepaneigė, taip nepaneigs sąmonės archetipų, kad danguje nusidriekiančios reaktyvinių lainerių linijos – tai tik atspindys tų kelių ir takų, kuriuos prieš tūkstančius metų išmynė po dykumas ir stepes klajojusios gentys. Kad kosmopolitizmas  - lygiai tas pat, kas pagoniški mitai ar savitaiga paremti užkalbėjimai“29.

Nomadiškos tapatybės poetizavimo ir drauge jos kritiškos refleksijos sankirta – vienas įdomiausių Papievio prozos aspektų, vertas ir atskiros analizės.

Ironiškas santykis su emigraciniu tapsmu bene ryškiausias dviejose Paulinos Pukytės knygose – Jų papročiai (2005) ir Netikras zuikis (2008), kuri žanrinė apibrėžtis nelabai aiški (esė? užrašai? feljetonai?).  Įvadiniame Jų papročių tekste skaitytojui tarsi suteikiamas skaitymo kodas: „Man „jie“ - tai atsiribojimas. Tai kerštas. Tai baimė be ženklo pradingti svetimųjų jūroje. Čia, emigracijoje, negaliu atsispirti jausmui, kad susitapatinti su „jais“ reikštų prarasti savyje kažką labai svarbaus – tikriausiai tėvynę“30. Atrodo, kad pasirinkta ironiška pozicija – būdas mažinti emigracinio tapsmo greitį. Tačiau autorės (pasakotojos) žvilgsnis į emigranto situaciją dvigubas: politiškai nekorektiškas stebėjimasis kitu (kartais atviras šaipymasis iš jo), padeda pažiūrėt į save ir savo kultūrą kaip kitą. Ironijos smaigalyje netrunka atsidurti ir „mūsų papročiai“ (pavyzdžiui, posovietinis Kaunas tekste simptomišku pavadinimu „Apie matymo subjektyvumą“31). Ši dviguba pozicija akivaizdžiai liudija, kad emigracinis tapsmas vis dėlto įgyja pagreitį – atsiduriama neišvengiamame „tarp“, kuris ironiškai apibūdinamas kaip savimonės chaosas: „Mane kamuoja tautinio identiteto krizė, sąžinės graužimas dėl patriotizmo trūkumo ir gėda  dėl patriotizmo pertekliaus“32.

Emigracinės tapatybės, kaip sunkaus egzistencinio „tarp“, problema bene aštriausiai iškyla kūryboje tų rašytojų, kurių, pirma, ilgesnis emigracijos „stažas“ (maždaug pusė gyvenimo), antra, stipriau įsišaknyta kitoje kultūroje ir kalboje (per mišrią šeimą, vaikus), trečia, humanitarinis išsilavinimas  suteikia konceptualesnius (ar kūrybiškesnius) įrankius svarstyti patį tapatybės klausimą, giliau susieti jį su vienokia ar kitokia kultūrine tradicija,  o ne tik su konkrečia egzilio ikona, kokia, jaunajai kartai, atrodo, bus tapęs Škėma. Šiai rašytojų grupei priklausytų poetė Diana Šarakauskaitė (filologė) ir eseistė Dalia Staponkutė (filosofė). Šarakauskaitė neabejotinai kiek deklaratyviai orientuojasi į bežemių kartos tapatybę –  akivaizdi net stilistinė Liūnės Sutemos įtaka, bežemiškumo ir drauge „nebėra nieko svetimo“ dialektika. Poetės eilėraščių rinkinyje Medžiai mano tėvai (2009), kaip liudija ir pats pavadinimas, tapatybės problema sutelkiama į organiškąją metaforišką, šaknų ir bešakniškumo konfliktą. Štai tik vienas pavyzdys iš eilėraščio „Rauda“:

namas su tom durim išvaržytas vaikas užaugo benamis bežemis
šaknimis į debesynus akimis į vidų rankomis nepagaunamas driežas
supasi skersvėjuose prisisiurbęs prie stiklinio rasos karoliuko
jis ir aš du balsai vis susišaukiantys girioj33

Dalia Staponkutė, Kipro universitete dėstanti literatūros teoriją, emigranto situaciją reflektuoja konceptualiai – pokolonijinės teorijos, kultūros studijų ir kultūrinio vertimo („neįmanomo, bet būtino“34)  problematikos kontekste. „Teorijos, kaip meilės pažadai ir religijos, truputį iškreipia tikrovės vaizdą, bet padeda paaiškinti ir pakelti negailestingos ir žiaurios netekties arba išdavystės neišvengiamybę“, – esė „Motinų tylėjimas“ rašytoja  motyvuoja tokį savo pasirinkimą35. Teoriniam lygmeny ji jau akivaizdžiai paveikta intencionalaus, šlovinamojo hibridiškumo nuostatų ir gana atvirai jas deklaruoja: „Žmonijoje yra daugiau panašumų nei skirtumų, teigia antropologai, gal dėl to maloniai įdomu teoretizuoti spalvingas skirtybes ir jų sukeltas opas. Skirtumai, o ne panašumai, anot kultūros studijų, yra tikrasis turtas. Skirtumai žadina aistras; pranašumo, išskirtinumo, svarbiausia – proto“ (esė „Globalizacija ir niekas“36). Tačiau abiejose citatose matyti, kaip šlovinamasis hibridiškumas Staponkutės lūpomis (ar plunksna, kompiuterio klavišais) pats save dekonstruoja: opos ir netektys prasiveržia pro malonias „spalvingas skirtybes“. Nostalgija tebėra viena labiausiai reflektuojamų emigranto pasijų, o emigranto „tarp“  Staponkutės esė vis dėl to yra labiau skausmingas nei... nei ,  negu  džiaugsmingas ir...ir: „Emigrantas primena skraiduolį, kurio jau nėra išvykimo ir dar nėra atvykimo vietoje. Jį visados lydi laikinumas, užsiveriantis susvetimėjimu, pilnatvės ilgesiu, atšiauriu sentimentalumu. Ar tai vadinama nostalgija? Nesvarbu“ (esė „Centro užtemimai“37).  Šioje vietoje kaip gelbėjimosi rato (pripažįstama – nepatikimo) griebiamasi epifaniškos skirtybių teorijos: „Kur kas svarbiau yra turėti galimybę mėgautis savyje nuolat gyvu, patraukliu tapatybių kaleidoskopu, kuris pažadina tegul ir silpniausius kūrybinius impulsus ir skraidinančia fantazijas. Tai būna retai“38.  Paskutinis sakinys atskleidžia, kad epifaniškas „tapatybių kaleidoskopas“ vis dėlto dar nėra dominuojantis.

Vietoj išvadų

Aptardami naujausią lietuvių emigrantų literatūrą, turėtume, mano galva, kalbėti ne tiek apie egzilinę ar emigracinę tapatybę (tapatybė tebelieka tautinė, bent jau lietuviškai rašytuose kūriniuose), o apie hibridiškumo ar emigracinį tapsmą. Jis apima skirtingą greičių skalę toje pačioje tapsmo grandinėje: nuo lėčiausio (jis nebūtinai sutampa su asmeniniu, biografiniu tapsmo greičiu), kai emigranto statusas literatūros tekste beveik nepastebimas arba pastebimas mažai,  iki greičiausio, bet vis tiek išliekančio organiškojo hibridiškumo rėmuose. Episteminio emigranto poziciją (Papievio proza) tapsmo greičio aspektu  sunkoka apibūdinti –  atrodo, kad tokio emigranto tapsmas ir to tapsmo vieta (Paryžius) tik atsitiktinais sutampa. Kitaip sakant, vieta tėra tapsmo katalizatorius, o šioji nesėsli, nomadiška sąmonė anksčiau ar vėliau  būtų susiformavusi ir be jos.  Greičiausią emigracinį tapsmą, paradoksalu, per organišką šaknijimąsi svetimoje kultūroje, per vaikus ir motinystę, liudija Dalia Staponkutė. Bene tiksliausiai tai reflektuojama esė „Motinų tylėjimas“. Ši esė numato ir galimybę (ar jau realybę) peršokti į kitą greičio tipą – į intencionalųjį hibridiškumą: „Jų vaikai, tegul ir gimę iš bežodės sueities, nardo daugiakalbystės vandenyse nelyginant žuvys ir renkasi kalbas ne pagal motiną, o – pagal buvimą čia ir dabar. Štai taip tvirtėja ir pasipildo kosmopolito sąvoka – tai pasaulietis, kuriam motinos kalba nėra prima madonna39. Tačiau būtent ši karta jau apibūdinama jau kaip hibridiška par exlellence: „Ką lietuviškai kalbančiam ir Artimųjų Rytų peizaže gyvenančiam vaikui reiškia „pieva“, „rasa“, „sniegas“, „pūga“, „varveklis“, „ežeras“? Ne nostalgiją vietai, o magišką tikrovę, nuolatinį vertimą ir žaidimą kalbų lauke, kai žodis yra tik garsas, melodija, mamos tokata ir fuga... Tikrovę, kurios heliocentrinė Visata yra viso labo tik nebūties efektas“ (esė „Centro užtemimai“40).

Tačiau ar šį jau tikrai  hibridišką emigrantišką  tapatumą dar galėsime sieti su lietuvių kultūra – klausimas atviras.  




1 Žr. Kavolis V. Nužemintųjų generacija. Egzilio pasaulėjautos eskizai. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 63-120.
2 Mackus A.Iš užrašų apie egzilę, Ir mirtis nebus nugalėta, Vilnius: Vaga, 1994, p. 519-520.
3 Mackus A. Žodis gavus Vinco Krėvės literatūrinę premiją, ibid., p. 529.
4 Šioje vietoje norisi prisiminti Joną Aistį ir jo eilėraštį „Šilainė”,  kurio lyrinis subjektas trokšta „škaplieriun įsiūti“ gimtinės peizažą ir jį  „nešiot lig karsto prie gyvos širdies“( Aistis J.  Katarsis, Vilnius: Vaga, 1988, p. 160) . Šiandien „prie širdies“ nešiojamas mobilus telefonas su interneto ryšiu turbūt būtų ryškiausias įvykusių komunikacinių pokyčių simbolis . Atskiro tyrimo tema šios reminiscencijos kontekste galėtų būti  literatūrinės vaizduotės, susijusio su tėvynės ilgesiu, pokyčiai.
5 Matulevičiūtė A. Ilgesio kojos, Vilnius: Tyto alba, 2010, p. 14.
6 Staponkutė D. Lietumi prieš saulę, Vilnius: Apostrofa,  2007.
7 Abrutytė N., Sugrįžo, Neringos M. , Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 54. 
8 Fomina A. Mes vakar buvome saloje, Kaunas: Kitos knygos, 2011.
Moslund P. S. Migration Literature and Hibridity. The Different Speeds of Transcultural Changes, Palgrave Macmillan, 2010, p. 61.
10 Ibid., p. 70.
11 Žr. Venclovos eilėraščius „Už pusmylio, kur kertas autostrados...“ („Tikėk žiema. Gerk palaimingą šaltį./ Didžiuoki tuo, kad netekai namų. “) ir „Padėkos diena“ („Tebus už naują žemę padėkota. / Ji man neperregima, bet gyva“/ Venclova T. Rinktinė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 88-89, 119.
12 Ibid., p. 88.
13 Hibridiškumo  paieškos galbūt  būtų vaisingos tyrinėjant negausią angliškai rašytą lietuvių kilmės autorių (emigrantų vaikų ir vaikaičių) literatūrą. Tačiau ir tai labiau įtikina požiūris, kad tokiu atveju labiau kuriamas egzotikos (t. y. Lietuvos egzotizavimo) , o ne hibridiškumo diskursas. Apie tai žr. pvz. Šlapkauskaitė  R., Multikultūralizmo problema Kanados literatūroje: Egzotikos diskurso apraiškos. Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008 (skyrius „Šmėklos veidrodyje: Lietuvos atvaizdai Irenos Guilford romane Glėbys“, p. 188-232).  
14 Žr. Grušaitė G. Neišsipildymas, Vilnius: Baltos lankos, 2010.
15 Delleuze G.,  Guattari F. Kafka. Toward a Minor Literature, Minnesota: University of Minnesota Press, 1986, p. 26-27. 
16 Žr. Bachtin M.Dostojevskio poetikos problemos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 29.
17 Moslund P. S. Op. cit., p. 18. 
18 Ibid., p. 34-35.
19 Grušaitė G. Op. cit., p. 9.
20 Ibid., p. 24.
21 Ibid., p. 11.
22  Ibid., p. 23.
23 Ibid., p. 66.
24 Beje, abejočiau, ar Arnos romaną net formaliai butų galima priskirti emigracinei literatūrai – tai greičiau savotiška „turistinės“ literatūros atmaina - apie tokią keliautojų moterų iš Rytų Europos literatūrą yra rašiusi Violeta Kelertienė. Žr.  Kelertienė V. Laisvi ir neįsipareigoję: lietuvių „postkolonialų“ nuotykiai Europoje, Kita vertus, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 228-236.
 25 Papievis V. Vienos vasaros emigrantai, Vilnius: Baltos lankos, p. 89.
26 Ibid., p. 88.
27 Ibid., p. 28-29.
28 Žr. Moslund P. S. Op. cit., p. 69.
29 Papievis V. Op. cit., p. 18-79.
30 Pukytė P. Jų papročiai, Vilnius: Tyto alba, 2005, p. 7.
31 Pukytė P. Netikras zuikis, Vilnius: Apostrofa, 2008, p. 74-75.
32 Pukytė P. Jų papročiai, p. 42.
33 Šarakauskaitė D. Medžiai mano tėvai, Vilnius: Homo liber, 2009, p. 79.
34 Staponkutė D. Lietumi prieš saulę, Vilnius: Apostrofa,  2007, p. 40.
35 Ibid., p. 51.
36 Ibid., p. 89-90
37 Ibid., p. 38-39.
38 Ibid., p. 40.
39 Ibid. 50.
40 Ibid. P. 38-39.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Photo: 
Džoja Barysaitė