Jaroslavas Melnikas: „Kaukė prilimpa ir nužudo“

Photo: 
Arūnas Baltėnas

Jaroslavo Melniko rašymo stiliaus su niekuo nesupainiosi – rodos, iki smulkmenų pažįstamą, detaliai aprašytą tikrovę, žmogiškų santykių peripetijas, vidinį personažų gyvenimą rašytojas apgaubia tokia mistiška simbolių, metaforų, pasąmonės vaizdinių atmosfera, kad skaitytojas lyg eidamas Mebiuso juosta nejučia atsiduria išvirkščioje tikrovės pusėje. Ir šis netikėtas virsmas iš tiesų sukrečia ar bent jau nustebina.

Gegužės 16–18 d. Jaroslavas Melnikas dalyvaus savo knygos ukrainiečių kalba Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) sutiktuvėse Kijeve ir Lvove. Įdomu, kad lietuvių skaitytojų jau senokai pamėgtą autorių, savitą ir magiškai patrauklų jo kūrinių pasaulį pagaliau turės progą atrasti Ukrainos skaitytojas.

Prieš kelionę „Lietuviškoms knygoms“ rašytojas atsakė į keletą klausimų.

Ar ką tik ukrainiečių kalba išėjusi knyga Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) yra debiutinė Jūsų grožinė knyga Ukrainoje, ir tai reikštų kad iki šiol Ukrainoje buvote žinomas tik kaip literatūros kritikas, filosofinių tekstų autorius?
Ukrainoje mano proza buvo spausdinama prestižiniuose literatūriniuose žurnaluose Київська Русь ir Кур'єр Кривбасу. Bet atskira mano prozos knyga pasirodė pirmą kartą. Aš seniai svajojau atspausdinti savo prozą šioje šalyje, su kuria mane sieja tolima praeitis. Juk tai didžiulė šalis, kurioje gyvena apie 50 mln. gyventojų – vien Kijeve jų gyvena daugiau nei Lietuvoje.

Bet esu girdėjusi, kad Ukrainoje daugelis kalba rusiškai...
Jūs teisi, Ukraina buvo stipriai rusifikuota. Bet pagal apklausos rezultatus, apie 80 proc. Ukrainos gyventojų laiko ukrainiečių kalba gimtąja. Ukrainoje dėl kalbų susiklostė sudėtinga situacija. Nors ukrainiečių kalba laikoma valstybine, Ukrainos pietūs, taip pat ir didieji miestai centre daugiausiai yra rusakalbiai. Bet rusų tarp jų nedaug – tai ukrainiečiai, kuriems rusų kalba tėra bendravimo kalba ir ne daugiau. Tačiau paradoksas tas, kad kultūringo, intelektualiojo elito kalba – ukrainiečių. Rusų kalba Ukrainoje – tai „plebso“ kalba, ji siaubingai skurdi, dažnai tai tiesiog „pidžinas“, ir mažai ką turi bendra su kultūra. Todėl tikiuosi, kad mano proza, išleista ukrainiečių kalba, pateks į rankas tiems, kam tokia proza reikalinga. Ypač stiprus intelektualinis potencialas susikoncentravęs Lvove, kuris praktiškai savo dvasia taip ir liko Austrijos-Vengrijos miestas bei tikrąja ukrainietiškos Ukrainos sostine. Todėl gerai, kas knyga bus pristatyta ne tik Kijeve, bet ir Lvove.

Kokie kūriniai iš lietuviškų Jūsų knygų pateko į ukrainietiškąją?
Ukrainiečių leidėjai pasiūlė man atrinkti geriausias apysakas ir apsakymus, kurie buvo spausdinti mano knygose, leistose Lietuvos Rašytojų  sąjungos leidykloje – Rojalio kambarys ir Pasaulio pabaiga (buvo geriausių metų knygų penketuke). Į knygą įtrauktos apysakos „Skambink man, kalbėk su manimi“ (taip pavadinta ir pati knyga), „Rojalio kambarys“, „Likimų knyga“, „Niekad nesibaigia“, taip pat apsakymai „Mano gyvenimo knyga“, „Kristus“, „Kelyje“, „Neįmanoma  sučiupti tikrojo Dievo“ ir kt..

Viename Interviu teko skaityti, kad rašytoją, ar platesne prasme – žmogų Jūs palyginate su kantiškuoju daiktu savyje, su laisvu paukščiu. Kas Jus įkvepia ir paskatina kūrinys po kūrinio atverti savo vidinį pasaulį skaitytojams, padaryti jį matomą, juntamą, suprantamą?
Taip iš tiesų ir yra – mes gyvename visuomenėje, kuri reikalauja vaidmenų, vaidybos. Mes visi turime būti personažais. Jei neturi gilaus vidinio pasaulio, tai didelių problemų nekyla. Bet rašytojas – tai vienišius, kuris gyvena savo pasaulyje ir kuriam susikurti kaukę, matuotis ją ir susigyventi su ja būna sunku. Persona, pasak Jungo, kurią mums primeta visuomenė, yra siaubingai galinga. Ji nužudo savastį. Įsižiūrėkite į visas pozas, kurios būdingos rašytojams per susitikimus. Man net atrodo, kad daugelis rašytojų todėl ir geria, kad jie viduje nesutinka su būtinybe rodytis su kauke, kuri bėgant laikui ima juos dusinti. Alkoholis jiems padeda užmiršti apie prieštaravimus.

Nėra jokių problemų būti savimi kūryboje. Problema yra išeiti į žmones ir būti savimi. O ne klounu arba juokingu genijumi su užriesta nosimi.

Niekas manęs neįkvepia atverti savo vidaus pasaulį skaitytojui. Jokio vidinio pasaulio neatveriu – tiesiog rašau tą tiesą apie žmogų, kurią jaučiu. Ir apie jokį skaitytoją negalvoju. Man įdomus žmogus kaip reiškinys. O paskui eini pas leidėją – ir tai jau visai kita realybė ir kitas pasaulis. Tai kaip šis ir anas pasaulis.

Kokia, Jūsų nuomone, galėtų / turėtų būti rašytojo misija šioje vartojimo įpročių ir pramoginės-vizualinės kultūros persunktoje visuomenėje?
Geras klausimas. Rašytojas – unikalus reiškinys. Ir tragiškas. Nes jo pašaukimas (jei jis tikras rašytojas) – savo dvasia yra svetimas vartotojiškai visuomenei su jos vertybėmis. Juk šioje visuomenėje į pirmą vietą iškelta, tai, kas laikina, o rašytojas – amžinybės įkaitas. Visi dideli rašytojai, pasakodami apie gyvenimą, kalbėjo apie amžinybę.

Bet kam šiandien reikia amžinų dalykų? Laukiate atsakymo – „niekam“? Atsakysiu – visiems. Jie reikalingi visiems. Tiesiog save kvailinam, kad jie mums nereikalingi. Bet jie stovi mums už nugaros. Nuo amžinybės niekur nepabėgsim. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus atsidurs veidu į amžinybę. Ir tada išmes į šiukšlyną masinę literatūrą, kaip nebaigtą valgyti pyragėlį, o ieškos atsakymo į amžinus klausimus. Rašytojas, mano nuomone, toks žmogus, kuris turi didžiulę tokių paieškų patirtį. Kiti žmonės galvoja apie amžinybę dešimt minučių per metus, o jis galvoja dešimt valandų per dieną. Tokia jo vieta. Būtų idealu, jei jis teiktų dvasinį peną, o ne tiesiog linksmintų. Jis kažkur vienoje eilėje su šventaisiais, pranašais.

Žinau, kad šiandien tokie aukšti žodžiai skamba juokingai. Bet tai irgi mūsų epochos diagnozė: ji  juokingą padarė tiesą. Rimtumą. Būti rimtu – juokinga. Reikia maivytis. Bet ji už tai susimokės. Ir jau moka aukščiausia kaina. Visi žmonės jau moka. Dvasine krize. Kaukė prilimpa ir nužudo.

Ką Jums reiškia rašytojo ir skaitytojo susitikimas? Sakote, kad dabartiniais laikais jie vis rečiau susitinka. Kaip skaitytojai, su kuriais vis dėlto neprasilenkėte, veikia Jūsų kūrybą?
Yra dvi susitikimų su skaitytojais rūšys. Kai jie tavęs nėra skaitę ir tu jiems pristatai savo kūrybą – ir susitikimas su skaitytojais, kurie yra tave skaitę ir nori tave pamatyti, užduoti tau klausimus. Man sekasi su antrojo tipo susitikimais. Nustebau, kad, pasirodo, yra mano kūrybos fanų. Prieš dvejus metus man paskambino iš Vokietijos, iš lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos ir pranešė, kad pagal mano apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“  abiturientai laiko valstybinį egzaminą. Jie pusę metų analizavo šį kūrinį. Aš apie tai nieko nežinojau. Man taip pat pasakė, kad kita mano apysaka „Skambink man, kalbėk su manimi“ stipriai paveikė vyresniųjų klasių mokinius. Buvo tokių, kurie verkė.

Mane pasikvietė atvažiuoti pas juos savaitei. Tai buvo nuostabus susitikimas su lietuvių ir vokiečių skaitytojais. Apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ išvertė į vokiečių kalbą. Supratau, kad ne tik aš jaučiu tiesą, kurią aprašau.

Mūsų rašytojai neretai skundžiasi, kad Lietuvoje nėra geros analitinės kritikos. Ar Jums nebuvo kilęs noras užsiimti literatūros kritika čia?
Kažkada rašiau kritiką. Bet būti ir kritiku, ir prozininku – labai sudėtinga. Tai skirtingos profesijos. Tačiau laikas nuo laiko manyje nubunda kritikas – ir kartais rašau, „jei siela prašo“. Taip parašiau straipsnį „Juodoji Jono Strielkūno dėžė“, kurį spausdina „Literatūra ir menas“. Negalėjau jo neparašyti. Ir džiaugiuosi, kad didis poetas dar suspėjo jį perskaityti. Lygiai taip pat spontaniškai kartais rašau apie dvasines Lietuvos problemas – kada negaliu tylėti. Taip buvo su straipsniu „Pasaulis be aukščiausių jausmų, arba Lietuvos siela“, po kurio laikraštis „Respublika“ paprašė detaliau pakalbėti šia tema interviu „Mums nebus atleidimo“. Prozininkas rašo prozą, bet kartais jis tarsi nubunda iš miego ir tampa literatūros ar visuomenės, kurioje gyvena, kritiku. Ir tai normalu. Visuomenei reikia sielos polėkių.

Ar tikitės, kad Jūsų knyga Ukrainoje turės pasisekimą?
Viskas įmanoma. Jai skaityti reikia tam tikro mąstymo lygmens. Tai gali būti tiek pliusu, tiek minusu komercine prasme. Tokios prozos Ukrainoje nėra. Apie tai jau man sakė kai kurie ukrainiečių kritikai. Bet man svarbiau, kad mano proza suteiktų peno mintims ir jausmams, o išorinis pasisekimas – antrinis dalykas. Kai mano knyga pasirodė Prancūzijoje, buvau nustebęs, kad mano pasaulio vizija artima prancūzams, kurie visiškai kitokie, negu lietuviai. Nesitikėjau, kad jie taip pajaus. O pasirodė, kad jie kitokie tik išoriškai. Žmogiška prigimtis visų bendra. Tikiuosi, kad reakcija į tokius kūrinius, kaip „Skambink man, kalbėk su manimi“, Ukrainoje bus panaši, kaip Lietuvoje.

Dėkoju už atsakymus.
Rašytoją Jaroslavą Melniką kalbino Rūta Mėlynė

 

 

 

Photo: 
Arūnas Baltėnas