Skaitmeninėms knygoms kelią pastoja ir piratai

Photo: 
Romas Jurgaitis

Kol Lietuvos didžiosios leidyklos svarsto, ar verta leisti skaitmenines knygas, vienas šios knygotyros srities pradininkų mūsų šalyje Arūnas Gudinavičius įspėja, kad jaunąją kartą, gerai mokančią angliškai, gali nuvilioti turtingi užsienio leidėjų internetiniai knygynai.

Mildos KNIEŽAITĖS straipsnis, publikuotas Lietuvos žiniose 2012 m. rugsėjo 11 d.

Vis dar spėliojame, koks bus popierinių knygų likimas, tačiau pasaulyje nenumaldomai gausėja skaitmeninių knygų bibliotekų, knygynų ir, be abejonės, skaitytojų. Anksčiau knygotyra taip pat buvo suprantama vien kaip tradicinių, popierinių, leidinių tyrimai, tačiau ateina laikas ir naujoms, skaitmeninėms, knygoms. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto lektorius ir doktorantas A.Gudinavičius šį rudenį ketina ginti disertaciją tema "Skaitmeninės knygos kokybė vartotojo aspektu".

Skaitmeninės eros pradžia
Lietuvoje, kaip pripažino doktorantas, iš tikrųjų mažai kas dar skaito skaitmenines knygas, todėl tyrimui buvo nelengva atrinkti 35 žmones, kurie iš tikrųjų jas skaito ir yra susipažinę su įrenginiais, skirtais skaitmeninėms knygoms skaityti. Disertacijoje išsikeltas  tikslas – sukurti instrumentą, kuriuo būtų galima įvertinti skaitmeninių knygų kokybę. Vadinamieji ekspertai turėjo išsamiai atsakyti, kas jiems yra svarbiausia skaitmeninėse knygose ir kas galbūt – ne taip svarbu. Pavyzdžiui, ką labiau vertina - vizualinę išvaizdą ar navigacijos patogumą ir gerą informacijos organizavimą. Techninius knygos aspektus ar skaitytojui suteikiamas galimybes. O gal privatumą ir gaunamą malonumą.

Lietuvoje tokių tyrimų dar nebuvo daryta, tačiau ir pasaulio mastu jų palyginti nedaug nuo 1997 metų, laikomų skaitmeninės informacijos vartojimo eros pradžia. Disertacijoje skaitmeninė knyga apibrėžiama kaip tam tikros architektūros semantinė informacija ir komunikacijos būdas, egzistuojantis tam tikrose laikmenose skaitmeninėje erdvėje bei vykdomas specialiais skaitmeniniais prietaisais.

A.Gudinavičius neabejoja, kad skaitmeninių knygų leidyba keisis ir tobulės, nes dar nėra nusistovėję universalūs standartai. Pavyzdžiui, vienos skaitmeninės knygos gali būti skaitomos tik „Windows“ kompiuteriuose, kitos – tik planšetiniuose kompiuteriuose „iPad“, dar kitų leidinius galima skaityti tik „Amazon Kindle“ skaityklėse. Pasak tyrinėtojo, po truputį diegiamas vienas standartas (EPUB), ir nors jis dar netobulas, kada nors galbūt visas skaitmenines knygas bus galima laisvai skaityti įvairiuose skaitmeniniuose prietaisuose. Tobulės, aišku, ir patys skaitymo prietaisai. Jie lengvės, suvartos mažiau elektros, galės išsaugoti gerokai daugiau skaitmeninių knygų, ir ekranai kada nors gal bus valdomi vien gestu, žvilgsniu ar net mintimis. Skaitmeninių knygų techninės galimybės taip pat didės. Jos turės daugiau interaktyvių dalykų, jei reikės – trimatės grafikos ar videoiliustracijų. Neabejotinai gausės ir jų skaitytojų.

Kelių dešimtmečių istorija
Daugelis užsienio tyrinėtojų sutaria, kad pirmoji skaitmeninė knyga yra 1971 metais amerikiečio Michaelo S.Harto (1947–2011) į kompiuterį įkeltas JAV nepriklausomybės deklaracijos tekstas. M.S.Hartas buvo ir internetinės nemokamos bibliotekos, pavadintos „Gutenbergo projektu“ XV amžiaus spaustuvininko Johano Gutenbergo garbei, pradininkas. Skaitmeninti knygų, kurioms baigėsi autorių teisių galiojimo laikas, tekstai. Dabar „Gutenbergo projektas“ apima keliasdešimt tūkstančių nemokamų knygų įvairiomis pasaulio kalbomis. Tarp jų yra ir lietuviškų.

„Skaitmeninių knygų sklaidai didelę įtaką turėjo interneto atsiradimas, – pabrėžė tyrinėtojas. – Juk pačioje pradžioje buvo gal tik keli į vieną tinklą sujungti kompiuteriai Amerikoje, todėl ne kažin kokių galimybių platinti savo skaitmenines knygas turėjo ir M.S.Hartas. Pamažu internetas aprėpė visą pasaulį. Padidėjo ir jo greitis. Maždaug dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje internetas, galima sakyti, galutinai įsitvirtino tarp vartotojų visose šalyse. Nebereikėjo ir skaitmeninių knygų platinti kompaktiniais diskais, kaip buvo daroma devintame dešimtmetyje."

Dar sparčiau skaitmeninės knygos ėmė populiarėti, kai jomis susidomėjo tokios tarptautinės kompanijos kaip internetinės prekybos milžinė Amazon.com. Dabar ji parduoda daugiau skaitmeninių nei popierinių knygų ir iš jų gauna didesnį pelną. Ambicingas, pasak A.Gudinavičiaus, buvo ir „Google Books“ projektas. Užsimota suskaitmeninti visas pasaulio knygas, jas tiesiog nuskenuojant, tačiau iškilo nemažai teisinių problemų, nes nebuvo iš anksto susitarta su leidyklomis, kurios tas knygas išleido. Perversmą visiškai užbaigė turbūt kompanija „Apple“, kuri pasiūlė labai patogius planšetinius kompiuterius ir nepamiršo skaitmeninių knygų – įtraukė galimybę jas skaityti tam tikru formatu.

„Kai „Amazon“ išleido skaitykles „Kindle“, o „Apple“ – planšetinius kompiuterius „iPad“, atsirado labai paprastas būdas skaitmenines knygas skaityti ir tūkstančius jų nešiotis tiesiog kišenėje„, – pasakojo doktorantas. Dažniausiai vartojamos skaityklės – nešiojamieji įrenginiai skaitmeninėms knygoms skaityti – kol kas turi nespalvotus, vadinamojo elektroninio rašalo ekranus, kurie atrodo kaip popierius: nespindi, nešviečia ir dėl to nevargina akių. Dabar jau atsiranda ir spalvotų ekranų skaityklių. „Apple“ išleisti planšetiniai kompiuteriai yra panašaus dydžio kaip skaityklės, bet sunkesni, jų ekranai jau spalvoti, šviečiantys. Smagiau skaityti, kai tektas su spalvotomis ar videoiliustracijomis, tačiau, aišku, vargina akis. Bet kuriuo atveju dėl atsiradusio pasirinkimo skaitmeninių knygų prekybos kreivė JAV nuo 2000 metų smarkiai šoktelėjo į viršų.

„Ir svarbiausias dalykas – užaugo nauja karta, vadinamieji skaitmeninio pasaulio čiabuviai. Jiems popierinės knygos nebeturi tokios reikšmės kaip vyresnės kartos žmonėms, todėl didėja ir skaitmeninių knygų poreikis, – kalbėjo tyrinėtojas. – Aišku, popierinės knygos visiškai nedings, tačiau jaunajai kartai nebesuprantama, pavyzdžiui, kam reikia spausdinti žodynus, jei kur kas greičiau internete gali rasti reikiamą žodį. Ne veltui žodynai ir buvo tarp pirmųjų skaitmeninių knygų pasaulyje.“

Kliūtys prieš startą
Bene pirmoji, pasak A.Gudinavičiaus, skaitmeninė knyga Lietuvoje, taip ir pavadinta „Pirmoji lietuviška knyga“, nes skirta Martyno Mažvydo „Katekizmo“ 450-osioms metinėms paminėti, buvo išleista 1997 metais prof. Domo Kauno ir prof. Laimučio Telksnio iniciatyva. Pradžioje pasirodžiusi kompaktiniu disku, dabar ji pasiekiama ir internete.

Nuo 1998 metų, kai Nacionalinės spaudos archyve užregistruotos pirmosios kompaktinės plokštelės, kasmet buvo išleidžiama skaitmeninių knygų Lietuvos istorijos tematika. Per dešimtmetį pasirodė 41 tokia knyga.

Tarp pirmųjų vaikiškų interaktyvių skaitmeninių knygų planšetiniams kompiuteriams – Kęstučio Kasparavičiaus „Braškių diena“ su paties autoriaus iliustracijomis ir „iPad“ bei „iPhone“ įrenginių turėtojams – Jurgos Sakalauskaitės ir Donato Malinausko pasaka „Pelytė Smailytė ir gelbėtojai“.

Šiuo metu Lietuvoje yra dvi skaitmeninių knygų parduotuvės internete: skaityklė.lt ir knygutė.lt. Abi turi šiek tiek nemokamų knygų, kad dar tik pradedantis žmogus galėtų pamėginti jas skaityti neišlaidaudamas.

„Tik bėda, kad lietuviškų skaitmeninių knygų pasirinkimo beveik nėra, – apgailestavo tyrinėtojas. – Ir naujoji karta, gerai mokanti angliškai, pirks skaitmenines knygas iš „Amazono“, nes Lietuvos leidėjai bijo leisti jų, kad kas nepavogtų. Leidėjai piratavimą nurodo kaip didžiausią kliūtį leisti skaitmenines knygas. Su studentais pasižvalgėme tokiuose piratų lizduose kaip linkomanija.net ir torrent.lt, tačiau neradome nė vienos skaitmeninės knygos, kuri būtų pavogta, sakykim, iš „skaityklė.lt“ ar „knygutė.lt“ parduotuvės. Radome tokių, kurias išleido patys žmonės, neapsikentę, kad nėra skaitmeniniu pavidalu kurios nors labai reikalingos knygos. Dirba už leidėjus, nes jie nenori ar nemoka bent šiek tiek užsidirbti. Sakykim, pavagia tūkstantį, o parduoda šimtą kopijų – vis tiek geriau nei neparduoti nė vienos. Lietuviai mano, kad geriau neparduoti nė vienos, nes tada galbūt labiau pirks popierines knygas. Abejoju. Yra užsienyje atliktų tyrimų, rodančių, kad kai išleidžiama skaitmeninė knyga, daugiau nuperkama ir popierinių jos egzempliorių.“

Didžiosios Lietuvos leidyklos taip pat dažnai tvirtina, kad joms neapsimoka leisti skaitmeninių knygų, nes per maža rinka. Kad ir kaip ten būtų, JAV leidėjų pajamų dalis iš skaitmeninių knygų leidybos kasmet didėja, o iš popierinių knygų – traukiasi. Pasak A.Gudinavičiaus, taip nebūtų, jei neapsimokėtų. Juk atkrinta vis dėlto nemažai išlaidų: skaitmeninių knygų nereikia spausdinti (ir medžių kirsti), nereikia patalpų joms saugoti, transporto gabenti į knygynus, žmonių, kurie jomis prekiautų. Skaitmeninės knygos tiesiog yra internete ir jas labai lengva įsigyti – dar vienas pranašumas ir gera išeitis, kai popierinių knygų jau pilni namai.

Kai kurios didžiosios Lietuvos leidyklos vis dėlto jau pradeda suprasti, kad gali praleisti tinkamą momentą, ir po truputį rengiasi startui. Skaitmeninių knygų leidybos srityje padėtis ypač greitai keičiasi JAV. Lietuvoje šios tendencijos vėluoja gal net 10 metų. Kai kuriose Vakarų Europos valstybėse – šiek tiek mažiau.

Apie lietuvių įpročius
„Lietuvoje iki šiol dar vyrauja nuomonė, kad pajamų galima gauti tik pardavus knygą, – kalbėjo tyrinėtojas. – Taip anksčiau ir muzikos pramonėje manyta, kad galima uždirbti tik pardavus kompaktinę ar vinilinę plokštelę. Dabar daugybė atlikėjų nemokamai dalija savo MP3 failus internete. Kiti net specialiai išleidžia naują albumą ir atiduoda jį nemokamai, nes turi kitų būdų užsidirbti. Pavyzdžiui, iš koncertų ar galbūt iš reklamos. Manau, ir leidėjai kartu su autoriais turės pradėti ieškoti kitų būdų. Galima, tarkim, rengti mokamus autorių skaitymus. Nežinau, kokį modelį leidėjams reikėtų pasirinkti, tačiau neabejoju, kad jie turi keistis. Kažin ar perspektyvu elgtis taip, kaip dabar – arba parduos, arba niekam geriau neduos. Skaitytojai patys pasiims.“

Kitas dalykas, kad Lietuvoje žmonės apskritai nenori mokėti už skaitmenines knygas ar skaitmeninę muziką, nors mokėti už popierines knygas visiems atrodo normalu. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, pasak A.Gudinavičiaus, tiesiog nesuprantama, kaip galima nemokėti už skaitmeninę knygą. Tiesiog toks yra žmonių mentalitetas, toks auklėjimas. O Lietuvoje žmonės vis dar mano, kad nieko blogo neatsitiks, jei atsisiųs ką nors internetu nesusimokėję.

„Vienas didžiausių skaitmeninių technologijų pranašumų yra paprastas skaitmeninių duomenų kopijavimas ir platinimas interneto tinklais, – pabrėžė tyrinėtojas. – Kai skaitmeninis leidinys yra kopijuojamas ir juo dalijamasi su savo draugais, pažįstamais, tokio vadinamojo buitinio piratavimo mastas nedidelis ir jį galima lyginti su popierinės knygos skolinimusi perskaityti. Kur kas labiau leidėjų pajamos nukenčia dėl viešo piratinių kopijų skleidimo internetiniais tinklais.“

Trumpai
Iš Kėdainių kilęs trisdešimt septynerių metų A.Gudinavičius Kauno technologijos universitete (KTU) baigė elektros inžinerijos bakalauro ir magistro studijas, tačiau pagal specialybę nedirbo nė dienos. Per magistro studijas pasirinkta vaizdo ir garso apdorojimo bei multimedijos specializacija padėjo gerus pagrindus darbui skaitmeninės leidybos srityje. Būtent šioje visiškai naujoje srityje KTU absolventas išdirbo per dešimt metų. „Elektroninės leidybos namai“, viena pirmųjų Lietuvoje tokių įmonių, leido daugiausia edukacines skaitmenines knygas. Jų iniciatorius ir įkvėpėjas buvo akademikas prof. Eugenijus Jovaiša. Pirmosios skaitmeninės knygos Lietuvos istorijos tematika ir vadovėliai leisti kompaktiniais diskais, nes internetas tuo metu dar buvo per lėtas.

2006 metais A.Gudinavičių susirado VU Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. D.Kaunas. Po truputį įsitvirtinant skaitmeninėms knygoms ir jų leidybai Lietuvoje, reikėjo žmogaus, kuris tyrinėtų tas sritis ir perteiktų naujausias žinias studentams.

Priimtas dirbti lektoriumi A.Gudinavičius iš karto pradėjo dėstyti skaitmeninės leidybos pagrindus ketvirto kurso leidybos specialybės bakalaurams, o dar po kelerių metų – ir platesnį skaitmeninės leidybos kursą magistrantams.

2008 metais VU Knygotyros ir dokumentotyros institute A.Gudinavičius pradėjo doktorantūros studijas. Jo moksliniai interesai - skaitmeninės knygos, skaitmeninė leidyba, žmogaus ir kompiuterio interakcija. Mokslininkas stažavosi Talino ir Rygos universitetuose, Baltimorės universiteto Interaktyviųjų sistemų tyrimo centre JAV, Kantenburio universiteto Žmogaus ir kompiuterio sąsajos tyrimų laboratorijoje Naujojoje Zelandijoje, taip pat Leipcigo universitete.

A.Gudinavičius, šiuo metu dirbantis geoinformacinių sistemų kompanijoje „Hnit-Baltic“ projektų vadovu, juokavo, kad turi du pomėgius: mokslą ir keliones. Jis yra keliautojų klubo „Kitokie maršrutai“ pirmininkas ir didžiausias entuziastas. Ekstremalių kelionių mėgėjo maršrutai driekiasi nuo atšiaurios Buriatijos ir Islandijos iki egzotiškos Peru ar Tongos karalystės.

Photo: 
Romas Jurgaitis