Diskusija: ką apie elektronines knygas pasakytų Gutenbergas?

Vilniaus knygų festivalyje rugsėjo 14 d. lietuvių literatūros sklaidos centras „Lietuviškos knygos“ surengė diskusiją apie elektronines knygas ir jų leidybą „Ką apie elektronines knygas pasakytų Gutenbergas?“. Bet Gutenbergo niekas neprisiminė, nes ant popieriaus spaudžiamos knygos, Lietuvoje vis dar išlaikiusios tvirtas pozicijas, anksčiau ar vėliau turės užleisti vietą savo skaitmeniniams vaikams.

Kaip keisis leidyba, kas apsaugos knygas nuo internetinių piratų, kokias knygas reikėtų pirmiausia suskaitmeninti – apie tai diskutavo Tarptautinių kultūros programų centro direktorė Saulė Marija Mažeikaitė, istorikas Aurimas Švedas, elektroninių knygų prekybos tinklapio skaityklė.lt vadovas Deividas Talijūnas ir rašytojas Marius Burokas.

Siūlome skaityti šios diskusijos ištraukas:

Saulė Marija Mažeikaitė: Diskusiją knieti pradėti optimistine gaida. Man atrodo, elektroninės knygos leidybos reikalai Lietuvoje pralaužti ir niekas neabejoja, kad ji yra reikalinga. Tuo metu, kai įvairios užsienio leidyklos pateikia įspūdingus skaičius ir apie poreikio, ir apie įplaukų didėjimą, Lietuvoje reikalai irgi gana stipriai juda. Galbūt esate girdėję, kad „Alma littera“ yra pareiškusi, kad nuo rudens atidarys elektroninių knygų parduotuvę. Mažos leidyklos savo veiklos pradžią irgi sieja su elektroninių knygų leidyba. „Vaga“, teko girdėti, taip pat rengiasi panašiam startui. Tad judėjimas gana didelis, nors gal ne toks didelis, kokio norėtųsi.

Norėčiau pasakyti, kad ir Tarptautinių kultūros programų centras ir jo padalinys „Lietuviškos knygos“ jau beveik turi elektroninių knygų prekybai skirtą platformą. Daugiausia knygų bus užsienio kalba, nes yra toks noras sudėti visus vertimus, kurie yra išleisti, į vieną platformą. Aišku, nebus atsisakyta prekybos elektroninėmis knygomis lietuvių kalba. Mes manome, kad tai bus puiki galimybė rasti vienoje vietoje visas elektronines knygas.

[…]

Daugelis palaiko elektroninių knygų leidybą, bet pagrindinė problema, kad bijoma susidurti su piratavimu. Kaip yra iš tikrųjų? Ar tikrai reikia bijoti piratavimo? Kokia jūsų praktika? Vis dėlto tai yra pagrindinė priežastis, kodėl leidėjai dažnai atsisako leisti elektronines knygas. Jeigu ne, paprieštaraukite man, Deividai.

Deividas Talijūnas: Leidėjų ir reikėtų paklausti, kodėl jie atsisako. Aš manyčiau, kad pagrindinė priežastis, kad jie tingūs ir neturi tam resursų. O apie piratavimą, jeigu paskaitysite vakarietiškus leidinius apie elektroninę leidybą, niekas nebekalba. Tai nebeaktuali problema. Ir ne dėl to, kad tie piratai būtų kažkur nunykę ar dingę. Jie yra, jų išvengti neįmanoma, nes jei yra internetas, yra ir piratavimas. Tiesiog reikia rasti būdų, kaip kovoti su piratais ir bandyti leisti knygas, užsidirbti iš jų leidybos.

Iš savo pusės noriu pasakyti, kad pirmąsias elektronines knygas pardavėm prieš dvejus su puse metų. Nuo to laiko nė viena nebuvo nupiratauta. Tai ne todėl, kad mes naudotume kažkokias stebuklingas apsaugos sistemas (mes naudojame tą patį, ką ir visame pasaulyje naudoja), tiesiog, jeigu žmonės gali gauti knygas, jas pasiekti, jiems piratauti nereikia. Jeigu jie negali pasiimti tokiu būdu, jie pasiėmė, pasiima ir pasiims pirataudami ir niekas šito nesustabdys.

[…]

S.M.Mažeikaitė: Kitas įdomus dalykas, kad elektroninių knygų leidyba keičia leidyklos vaidmenį. […] Gal leidyklos bijo, kad jų nebeliks, ar taip nebus? Gal Marius Burokas galėtų pasakyti iš autorių pozicijos, ar jiems dar bus reikalingos leidyklos, ar jie galės patys publikuotis?

Marius Burokas: Savileidyba, vadinamasis self-publishing, iš tiesų egzistuoja, pavyzdžiui, JAV. Ir kai kurios knygos parduodamos milijoniniais tiražais, bet galų gale viskas baigiasi tuo, kad tie patys populiarūs autoriai patenka į kurios nors leidyklos rankas. Žodžiu, susigundo realiais pinigais ir patikimu platinimu ir reklama, visu tuo, ko jie patys negalėtų padaryti. Tad anksčiau ar vėliau tie savilaidos autoriai tampa leidyklos autoriais.

[…]

S.M.Mažeikaitė: Mariau, jūs šiek tiek susidūrėte su prancūzų patirtimi. Jie ruošiasi išleisti daug prancūzų klasikos. O šita problema egzistuoja ir Lietuvoje: kodėl knygos, kurios yra neperkamos ar blogai perkamos, negalėtų atsidurti kitoje erdvėje ir joms atsirastų nauja auditorija?

M.Burokas: Aš tada gal trumpai perskaitysiu, ką yra sumanę prancūzai. Jie nusprendė į elektroninį formatą perkelti du šimtus tūkstančių autorių knygų. Iš pradžių bus privalomai suskaitmenintos iki XX a. pradžios išleistos knygos, kurios jau neparduodamos knygynuose. Paskui jos bus parduodamos elektroniniu formatu. Sąrašą ruošia Nacionalinė biblioteka, nes tai yra valstybinis projektas, o platinimu ir pardavinėjimu užsiims speciali kompanija.

Autoriai, aišku, sukilo, nes jų niekas neklausė. Tiesa, įstatymu numatyta, kad per pusę metų autorinių teisių turėtojai gali pareikšti norą išimti savo knygas iš projekto. Tokiu atveju knyga turi būti per dvejus metus išleista popieriniu variantu ir pasirodyti knygynuose. Jeigu taip nenutinka, jie vėl grįžta į skaitmeninimo projektą. Tai panašu į „Google“ susitarimą su autoriais, kur buvo siūlomi procentai nuo tiesioginių reklamos pardavimų ir galimybė nutraukti sutartį. Bet tas „Google“ pasiūlymas taip pat sukėlė daug protestų tarp JAV ir Europos rašytojų.

[…]

Aurimas Švedas: Neturiu nieko bendro su leidybos verslu, tačiau man teko matyti, kaip viena kita leidykla ieškojo vietos rinkoje. Aš manau, kad elektroninių įvairių formatų naudojimas reklamuojant knygas arba bandant jas pardavinėti yra vienas iš būdų mažai leidyklai susirasti savo vietą šitoje labai nedraugiškoje ir, sakyčiau, labai bjaurioje sistemoje, kuri susidarė knygų platinimo mechanizme. Tada iš tiesų iškyla rimta problema: mes gyvename XXI amžiuje, bet kaip nuvežti knygą į Klaipėdą arba Plungę? O tai, kad knyga gali pasiekti bet kurį žmogų, kuris yra prijungtas belaidžiu ar laidiniu internetu, yra labai gerai.

[…]

S.M.Mažeikaitė: Iš tikrųjų didžiulę perspektyvą turi interaktyvios knygos. Teko dalyvauti sukuriant „treilerius“ vaikiškoms knygoms ir mugėse tikrai labai domisi šitomis knygomis. Ir gaila tik, kad leidėjai dar nepasiryžo padaryti tų knygų iki galo, nes buvo bendras projektas su leidėjais, kad jie tiesiog leidžia pasinaudoti tam tikrais atvejais jų knyga. Užsienio leidyklos labai domėjosi. Aišku, yra ir sėkmingų pavyzdžių. Jūs, Deividai, turite pavyzdį iš Frankfurto knygų mugės, kad padarius Kęstučio Kasparavičiaus knygutę, iš karto…

D.Talijūnas: Esame pardavę, kaip bebūtų keista, Turkijos leidyklai licenciją. Jie išvertė į turkų kalbą K.Kasparavičiaus animuotą knygą. <…> Tokių interaktyvių knygų formos tikrai turi galimybę lietis – knyga, žaidimas, filmukas. Manau, kad nebebus tarp jų didelės ribos ir nelabai besuprasi, kas čia per daiktas, kuris turbūt turės savitą pavadinimą.

[…]

A.Švedas: Kalbant apie elektronines knygas, yra dar vienas momentas, apie kurį reiktų pagalvoti. Esu iš mokslo pasaulio. Mokslininkai, kurie rašo knygas, didina spaudos ženklų skaičių pasaulyje, jau seniai yra supratę, kad jeigu rašai ne anglų kalba, tai galvoti apie uždarbį gali tokiais skaičiais, kurie bus geriausiu atveju su trimis nuliais. Tačiau kartais apsisprendžiama, kad svarbiau yra tai, jog tavo idėjas žinotų, jos sklistų ir būtų cituojamos. Vienas mano kolega istorikas yra išreiškęs norą daryti tik elektronines knygas ir tada jas skleisti įvairiais būdais. Ir jeigu tą knygą suras kas nors Kinijoje, Lenkijoje ar dar kur nors, ji gyvens savo gyvenimą, o tie šimtas gražiai supakuotų egzempliorių neiškeliaus už Vilniaus, Kauno ar Šiaulių.

[…]

D.Talijūnas: Elektroniniu būdu galėtų būti leidžiamos senos kultinės knygos, kurios nebeleidžiamos popieriniu variantu. Minėtoji prancūzų patirtis… Aišku, prieš 1900-uosius metus mes turbūt nelabai daug lietuviškų knygų buvome išleidę, nes vienintelė mokykla Marijampolėje tebuvo. Bet šiaip knygų yra parašyta labai daug. Jų niekas gyvenime niekada nebeperleis, nebebus parduodamos, nebebus nė vieno lito iš jų uždirbta, tad kodėl tie autoriai, kuriems priklauso teisės į tas knygas, visiškai neturi noro sugrąžinti tas knygas antram gyvenimui kažkokiu elektroniniu pavidalu? Tebūnie tai audio knyga, tiesiog elektroninė knyga ar panašiai. Čia yra labai įdomi tema. Greičiausiai nebus čia kam atsakyti, nėra tarp mūsų tų autorių.

[…]

S.M.Mažeikaitė: Aš norėčiau, kad jūs, Deividai, šiek tiek paprognozuotumėte, kokia elektroninių knygų perspektyva galėtų būti?

D.Talijūnas: Kokia Lietuvoje, nežinau… tiksliau – žinau: popierinės knygos nunyks, bus visos knygos elektroninės, tik nežinau, kada tai bus.

Publikuota iš internetinio portalo Universiteto žurnalistas