Nuo Kristijono Donelaičio iki Tomo Venclovos: lenkų vertėjos viešnagė Lietuvoje

Photo: 
Robert Klimek

Tarptautinių kultūros programų centras, tęsdamas ankstesnių „Lietuviškų knygų“ tradiciją, kas dvejus metus kviečia į Vilnių pasistažuoti užsienyje gyvenančius lietuvių literatūros vertėjus. Šiemet rudenį į Lietuvą padirbėti atvyko lietuvių literatūros vertėja į lenkų kalbą Alina Kuzborska.

Pokalbyje viešnia papasakojo apie savo veiklą Lenkijoje ir Lietuvoje.

Alina Kuzborska – literatūrologė, dėstytoja, vertėja. Gimė 1965 m. Lietuvoje, Trakų rajone, Mamavio kaime. 1982 m. baigė lenkišką vidurinę mokyklą Paluknyje, Trakų rajone, studijavo germanistiką Vilniaus universitete, stažavosi Varšuvos universitete Lenkijoje. Nuo 1996-ųjų ji – vokiečių literatūros dėstytoja Olštyno universitete (UWM) Lenkijoje.

Mokslinis Alinos Kuzborskos kelias nuo pat pradžių buvo susijęs su lietuvių literatūra bei kultūra. 2006 m. Varšuvos universitete ji apgynė disertaciją tema: „Universale Aufklärungskultur und regionale Ansätze im Werk von Kristijonas Donelaitis: Literarische Vorbilder und das preußisch litauische Kolorit“ („Universalioji švietimo kultūra ir regioninės prielaidos Kristijono Donelaičio kūryboje: literatūrinės ištakos ir Mažosios Lietuvos koloritas“), kuri yra parašyta iš germanistinės pozicijos. „Mano mokslinio darbo tikslas buvo sugretinti Kristijono Donelaičio kūrinį su Vakarų Europos literatūra, įsižiūrėti, ką jis galėtų būti perskaitęs, kad parašytų savo poemos Metai šedevrą“, – sako Alina Kuzborska.

Ji yra paskelbusi nemažai straipsnių (lenkiškai ir vokiškai) apie Mažąją Lietuvą ir jos paribio kultūrą, apie dabartinius vokiečių bei lietuvių autorius (pvz., Tomą Venclovą), nuolat dalyvauja tarptautinėse konferencijose. Olštyne ji dėsto įvairius vokiečių literatūros kursus, o nuo 2010 metų – ir lietuvių kalbą UWM istorikams.

Alina taip pat užsiima leidybine veikla – jos inicijuotas leidybinis projektas „RE-MIGRACJE“ yra vykdomas „Borussijos“ leidykloje Olštyne. Dabar rengia (kartu su Friederike Krause ir Herbertu Fitzeku) straipsnių knygą J.G. Herders Kulturlandschaften (J. G. Herderio kultūriniai landšaftai), kuri bus išleista UWM leidykloje. Habilitacinis A. Kuzborskos projektas siejasi su baltiškąja senove, jo darbinis pavadinimas yra „Der Prußen-Topos in der deutschen, polnischen und litauischen Literatur und Kultur“ (Prūsų motyvai vokiečių, lenkų ir lietuvių literatūroje ir kultūroje). Šia tema ji jau paskelbusi keletą straipsnių.

Alina Kuzborska nuo 1998 m. publikuoja lietuvių literatūros vertimus. Pirmojoje lietuvių poezijos antologijoje Gdyby nie pola... Współczesna poezja litewska (Jeigu nebūtų laukų... Dabartinė lietuvių poezija) paskelbė Vytauto P. Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Nijolės Miliauskaitės bei Kornelijaus Platelio eilėraščius. Vėliau šių ir kitų poetų, tarp jų Tomo Venclovos, Sigito Parulskio, Rimanto Kmitos, Janinos Degutytės, eilėraščius paskelbė literatūros bei kultūros periodiniuose leidiniuose Lenkijoje. Vertimai buvo išleisti ir atskiromis knygomis: Tomo Venclovos Opisać Wilno (Aprašyti Vilnių) (Zeszyty Literackie, 2006) ir Z dzienników podróży (Iš kelionų dienoraščių) (Zeszyty Literackie, 2010), taip pat Kęstučio Kasparavičiaus Marchewiusz Wielki (Kiškis Morkus Didysis) ir Ogrodnik Florencjusz (Sodininkas Florencijus) (Librone, 2010). Du naujausi šio autoriaus kūriniai (Biały słońBaltasis dramblys ir Zaginiony obrazDingęs paveikslas) jau atiduoti leidyklai.

Ar dažnai lankotės Lietuvoje su savo kūrybinėmis užduotimis?

Lankausi gana dažnai – be artimųjų aplankymo, dažnai turiu ir mokslinių, darbinių tikslų. Kai rašiau disertaciją, nuolat sėdėdavau bibliotekose. Pastaruoju metu mano kelionės į Lietuvą susijusios ir su literatūros vertimais, knygų mugėmis. Pernai metais dalyvavau „Lietuviškų knygų“ parengtoje Č. Milošo Literatūrinės svetainės programoje, kuri vyko Vilniaus knygų mugės metu. Milošas sieja lietuvių ir lenkų kultūrą. Kaip literatūros vertėja dalyvavau susitikimuose ir seminaruose Klaipėdoje, Birštone.

Kuo užsiimsite šį kartą besistažuodama Lietuvoje?

Šį kartą mano planai siejasi su vertimais. Rengiu Tomo Venclovos pokalbius apie jo gyvenimą, kurį ketina spausdinti „Zeszyty Literackie“ – prestižinis literatūros žurnalas ir knygų leidykla. Būtent šiai leidyklai esu išvertusi dvi Tomo Venclovos knygas: esė apie Vilnių (Opisać Wilno) ir kelionių įspūdžius (pastaroji knyga jau buvo išleista ir Lietuvoje 2003 metais – Ligi Lietuvos 10.000 kilometrų, bet lenkiškasis variantas yra šiek tiek išplėstas, jis vadinasi Z dzienników podróży (Iš kelionių dienoraščių). Savo siaura specializacija laikau Tomo Venclovos esė ir eilėraščių vertimus. Jo poezijos atveju netgi labiau įpareigoja ne turinys, o forma. Jo eilėraščius verčiant, reikia žodžių akrobatikos dėl ritmo ir dėl rimo. Jis yra „klasicizuojantis“ poetas, kas yra gana neįprasta šiais laikais. Be to, planuoju tęsti darbą su vaikų literatūra, šįkart poezija, kurią rengia e-books leidykla.

Kodėl šį darbą dirbate būtent Lietuvoje? Kuo naudingas buvimas čia?

Lietuva yra natūrali terpė, leidžianti ir atnaujinti kalbos įgūdžius, apsilankyti bibliotekoje, pasižvalgyti po knygynus, sudalyvauti Vilniaus knygų festivalyje, pačiupinėti gyvą nervą, pasižiūrėti, kas naujo yra išleista, susitikti su autoriais. Tokie susitikimai yra labai svarbūs, jie duoda impulsų kitiems planams, kitiems darbams.

Daug verčiate lietuviškos literatūros. Kokius jos bruožus galėtumėte išskirti?

Tai nelengvas klausimas, į kurį neatsakysi vienu sakiniu. Lietuvių literatūra yra įdomi savo kalba, savo uždarumu. Norint suprasti lietuvių literatūrą, reikia pažinti jos erdvę. Ypač poeziją. Tomas Venclova yra gana kosmopolitiškas, jo poezija yra labai universali. Nors net ir keliaudamas po pasaulį jis lieka lietuviu. Jis nuolat lygina, pavyzdžiu, architektūros paminklus, asmenybes su Lietuvos kultūra. Jis visad atsispiria nuo Lietuvos. Man rodos, visi poetai ir rašytojai daro tą patį, nes šaknys tėvynėje yra pats svarbiausias identiteto akmenėlis, nuo kurio viskas prasideda.

Lietuvių poezija yra labai įdomi, viena įdomiausių pasaulyje, nes yra labai nuoširdi. Jaunesnės generacijos poetai daugiau eksperimentuoja su kalba, bet vis tiek turi tą atspirties tašką. Kadangi esu didelė Kristijono Donelaičio gerbėja, man atrodo, kad jis yra davęs lietuvių literatūrai daug impulsų, nes aprašomoji poezija, kurioje yra kažkokia istorija, istorijos fragmentas – tai Donelaitis. Būtent jis aprašė pasaulį, kaip jį suprato, kaip matė. Ir dabartinė lietuvių poezija yra toks fragmentiškas pasaulio pateikimas.

Su Donelaičiu siejasi ir dabartinė mano viešnagė Lietuvoje: kaip nuo jo bėgčiau, nuolat prie jo sugrįžtu. Poetas iš Klaipėdos Alfonsas Navickas parašė eilėraščių ciklą apie K. Donelaitį. Gavau pasiūlymą išversti jį į lenkų kalbą ir tam negaliu atsispirti.

2014 m. bus minimas Donelaičio jubiliejus, kuris, aišku, bus švenčiamas Lietuvoje ir pasaulyje. Jam kaip mokslininkė ir vertėja turėčiau kažką nuveikti. Mano disertacija dar nėra išspausdinta. Iki tų metų norėčiau išplėsti knygą ir paruošti spaudai. Būtų neblogai sudaryti ir literatūrinę kūrinių apie Donelaitį antologiją.

Pernai Klaipėdos universitete vyko tarptautinė konferencija, skirta Donelaičiui „K. Donelaitis ir jo epochos kultūrinės inovacijos“. Joje dalyvavo mokslininkai iš Lenkijos, Vokietijos, Italijos. Nuo šio renginio, galima sakyti, prasidėjo Donelaičio jubiliejiniai renginiai, nes konferencijos knygos paprastai išeina pavėluotai – per jubiliejų bus išleista nauja literatūra apie Donelaitį. 2013 m. didelę konferenciją apie Donelaitį rengia Lietuvių kultūros institutas Vokietijoje. Ten bus galima pamatyti, kaip pasaulis domisi Donelaičiu: atvyks pranešėjai iš Kanados, JAV, Vokietijos. Turėsime fokusuotą žvilgsnį į Donelaitį šiandien. Donelaičio poema leidžiama ir Ispanijoje, kurioje jis menkai žinomas, nes Rytų Europos kultūra jiems yra tabula rasa. Taigi, K. Donelaitis taps dideliu projektu visiems mokslininkams ir vertėjams.

Ar lengva surasti leidyklas Jūsų leidžiamoms knygoms?

Nėra lengva bet kokiai knygai. Per krizę daug leidyklų bankrutavo. Rasti leidėją poezijai ypač sudėtinga. Negeras laikas. Todėl puikus atradimas yra elektroninė knyga: ji nepriklauso nuo krizių, leidyklų, popieriaus. Būtent čia yra ateitis. Tiesa, leidykla yra būtina teksto parengimui. Tačiau išleidus elektroninę knygą gali sudominti leidyklą popieriniam variantui. O skaitytojui tuo tarpu dar neišspausdinti tekstai, keliaujantys per leidyklas, tampa prieinami.

Kas būdinga vertėjo darbui, kuo jis specifinis?    

Susitikti ir konsultuotis su autoriumi yra labai smagu, tačiau tikrasis vertėjo darbas – tai atsisėsti prie stalo, susikaupti ir dirbti, nes darbas pats nepasidarys.

Linkime Jums kūrybinės sėkmės.


Photo: 
Robert Klimek