Jaroslavas Melnikas. Dvasinė Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė atgimė Lucke

Kažkada šios tautos gyveno vienoje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje: lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai, moldovai. Česlovo Milošo, „paskutinio LDK piliečio“ jau nebėra tarp gyvųjų, bet jo idėja, kad reiktų atgaivinti buvusią tautų brolybę, šiandien įgyvendinama.

Kad gyvename vieningoje erdvėje, lietuvių rašytojai galėjo įsitikinti „fiziškai“. Norėdami patekti į Lucką, kur turėjo vykti forumas, jie visą dieną važiavo 4 automobiliais per Lenkiją.

Forumo dalyviai buvo priimti Volynės srities gubernatoriaus Boriso Klymchuko (kuris, beje, iki paskyrimo į šį postą, buvo Ukrainos ambasadorius Lietuvoje, o paskui Azerbaidžane) rezidencijoje. Be gubernatoriaus, prie apvalaus stalo susėdo srities parlamento vadovas, o taip pat Lucko meras. Gubernatorius pabrėžė, kokie svarbūs ryšiai sieja buvusios LDK tautas ir ypač akcentavo, kad būtent Lietuva finansavo šį projektą. Jis patikino, kad ukrainiečiai savo ruožtu įsipareigojo finansuoti forumo dalyvių kūrinių leidybą.

Organizacinius rūpesčius taip pat prisiėmė Ukraina: į grupeles suskirstytus rašytojus iš įvairių šalių specialūs autobusai išvežiodavo į vietas, kur vyko skaitymai. Kūriniai buvo skaitomi miesto bibliotekose, universitetuose, konservatorijoje ir gimnazijose. O paskutiniąją dieną – ir dramos teatro scenoje.

Prezidento administracijos priėmime (taip vadinama gubernatoriaus rezidencija) Lietuvos vardu kalbėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas ir Lietuvos ambasados Ukrainoje kultūros atašė Daiva Dapšienė. Lietuvos atstovai pabrėžė, kaip svarbu stiprinti ryšius tarp regiono literatūrų. A. Jonynas priminė, kad į Poezijos pavasario renginius Lietuvoje jau buvo atvykę ukrainiečių, baltarusių, lenkų poetai. Forumas Lucke – tarsi pradėto darbo tąsa. „Šiame mieste 1429 metais buvo susirinkę Europos monarchai, o 2012-ųjų rugsėjį – minčių ir žodžių valdovai“, – sakė LRS pirmininkas.

Kūrybinės dirbtuvės Lucke numatė autorių darbą su vertėjais. Tačiau „grynų“ vertėjų forume nebuvo: poetai ir prozininkai vertė vienas kitą. Ukrainai atstovavo ne tik etniniai ukrainiečiai (be vietinių Volynės rašytojų, dar buvo ir žinomų rašytojų iš Lvovo ir Kijevo), bet ir rusų (Luganskas) ir net totorių (iš Krymo) kilmės rašytojai. Taigi lietuvių rašytojai turėjo progos būti išversti ne tik į baltarusių, moldovų, lenkų ir ukrainiečių kalbas, bet ir į rusų bei totorių. Moldovų rašytojai pareiškė, kad jie faktiškai rašo rumunų kalba ir kad jų vertimai į rumunų kalbą spausdinami ir platinami ne tik Moldovoje, bet ir Rumunijoje.

Idėja skleisti lietuvių literatūrą dviem kryptimis – į Vakarus ir Rytus – labai reikšminga. Vakarai nenoromis pripažįsta literatūrą iš „postsovietinio regiono“, tuo tarpu Rytuose yra didžiulė rinka, išmatuojama milijonais gyventojų.

Lietuvą taip pat pristatė ir kitos kultūros rūšys: vaizduojamais menas ir muzika. Vietos paveikslų galerijoje buvo surengta nuostabaus lietuvių dailininko Romo Oranto, apipavidalinusio dešimtis Rašytojų sąjungos leidykloje leistų lietuvių autorių kūrinių, knygų grafikos paroda. O paskutinio renginio metu Lucko dramos teatre, kai paeiliui poetai scenoje skaitė eiles įvairiomis kalbomis ir klausėsi savo eilėraščių vertimų iš pačių vertėjų lūpų, lietuvių muzikantas, grodamas egzotiškais instrumentais, tokiais kaip, pavyzdžiui, medinė indiška fleita, sukūrė mistišką foną poezijai. Jam talkino vietinis džiazuojantis pianistas. Muzikinis ir poetinis vyksmas, sukurtas daugelio tautų pastangomis, buvo įspūdingas.

Priešpaskutinę dieną forumo dalyvius į savo užmiesčio sodybą pasikvietė vienas Volynės rašytojas, vyriausias vietinio laikraščio redaktorius. Sodyba pasirodė esanti miniatiūriniu Grūto parku. Prie įėjimo pasitiko šeimininkas su pionierišku trimitu. Sovietinės epochos simboliai buvo išjuokiami, pasitelkiant piktus komentarus.

Į kultūrinę programą taip pat buvo įtraukta pažintis su žymiąja Liubarto pilimi – lietuvių kunigaikščių statiniu. Ši puikiai išsilaikiusi pilis yra ir Lucko simbolis. Jo pagrindinis bokštas pavaizduotas stambiausioje ukrainietiškos grivinos kupiūroje (200 grivinų). Delegacija taip pat apsilankė įdomiame senovinių ikonų muziejuje, kuriame taip pat yra ir stebuklingatūkstančio metų senumo ikona.

Nors lietuvių delegacija buvo viena iš daugelio – vietinė žiniasklaida nuolat akcentavo būtent svečių iš Lietuvos apsilankymą, nes į ją buvo žiūrima kaip į Europos Sąjungos ir NATO, „Vakarų“ atstovę. Lucko laikraštyje „Vičė“ spausdintame reportaže apie forumą buvo įdėta būtent lietuvių rašytojų nuotrauka.

Numatoma vienoje knygoje išleisti abipusius forumo dalyvių vertimus. Tačiau buvo galima suprasti, kad rašytojai jau dabar pasirengę versti ištisas vienas kito knygas ir siūlyti savo šalių leidykloms. Regione, kur faktiškai nėra literatūros agentų, tai galbūt vienintelis kelias supažindinti kaimyninių šalių gyventojus su savo kūryba.

Forumo dalyvis
Jaroslavas Melnikas