Lietuvoje vieši populiari vokiečių dramaturgė Ulrike Syha

Photo: 
Ramunė Pigagaitė

Pagal rezidencijų mainų su Vokietijos Heseno žemių literatūros taryba programą Lietuvoje vieši vokiečių dramaturgė Ulrike Syha. Vokietijoje, Vysbadeno rašytojų rezidencijoje šį rudenį lankysis lietuvių rašytojas Sigitas Parulskis. Šią programą Lietuvoje kuruoja Tarptautinių kultūros programų centro poskyris „Lietuviškos knygos“, remia Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.

Hamburge gyvenanti Ulrike Syha (g. 1976 m.) yra gana sėkminga jaunesnės kartos rašytoja. Jos pjesės statomos įvairiuose Vokietijos ir kitų šalių teatruose. Nuo 2001-ųjų sceną išvydo jau 15 jos veikalų.

Kodėl savo kūrybinei stažuotei Jūs pasirinkote Lietuvą?

Literatūros tarybai pateikiau paraišką su kūrinių fragmentais ir gyvenimo bei kūrybos aprašymu, ji peržiūri visas paraiškas. Šįkart laimėjau aš. Paprastai laimi žmonės, rašantys knygas, o aš esu dramaturgė. Mano situacija gana specifinė: aš daugiau dirbu su teatrais ir esu atokiau literatūrinio pasaulio. Nustebau, kai mane išrinko, bet labai apsidžiaugiau. O paraišką pateikiau dėl to, kad nesu čia buvusi. Man patinka lankytis nematytoje šalyje ir pažinti ją kitaip, nei turistas. Todėl džiaugiuosi šia galimybe – tai puikus šansas pažinti kraštą. Be to, labai patogu užbaigti savo darbą – esu susiplanavusi daug rašymo.

Kokios yra pozityvios viešėjimo svetimoje šalyje pusės: tai laisvas laikas, naujo įkvėpimo ieškojimas ar kažkas kita?

Tai sunku nusakyti. Kai esu ne namuose, man lengviau susikoncentruoti į savo darbą. Galbūt tai lemia kalba: aš nemoku lietuviškai, todėl galiu geriau susikaupti, nesiblaškyti, manęs niekas netrikdo vokiškai. Iš kitų viešnagių užsienyje esu patyrusi, kad negaliu rašyti apie lankomą šalį joje gyvendama, reikia laiko kito krašto refleksijai. Dabar rašau pjesę, aprašydama situaciją, kai esi rašytoja svetimoje šalyje, bet ta šalis nėra Lietuva. Dabar rašomoje pjesėje veiksmas vyksta Kinijoje, nes lankiausi joje pernai kelis kartus. Turėjo praeiti metai, kol galėjau pradėti rašyti veikalą apie šią šalį. Manau, taip pat bus ir su Lietuva. Kaip rašytoja mėgstu kaupti galvoje naują informaciją. Niekada nežinai, kam ko kada prireiks. Tiesiog esu smalsi: įdomu atrasti kažką nauja: naują kraštą, aplinką. Būsiu ne tik Vilniuje – važiuosiu ir į Kauną, Palangą.

Jūsų gyvenimo ir kūrybos aprašymas yra išties įspūdingas: esate parašiusi nemažai pjesių, kurios pastatytos įvairiuose teatruose. Regis, tai sėkmės istorijos pavyzdys.

Manau, neturiu ko skųstis. Aišku, būna geresnis ar prastesnis metas, tačiau mano karjera gana sėkminga. Jei Vokietijoje nori pragyventi iš rašymo, esi priverstas rašyti daug. Vienos pjesės neužteks. Labai retai kada pjesės statomos keliuose teatruose. Daugiausia tai 2–3 pastatymai, o ne 10–15. Todėl visad rašau pagal užsakymus. Rašau su malonumu, bet kartu nuolat jaučiu spaudimą, kad turiu rašyti. Tai ne tik menas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Kartais norėčiau rašyti mažiau, nes ne visada yra įkvėpimas.

Nuolat dirbu su keliais teatrais: tai Nationaltheater Mannheim (Vokietija), Schauspiel Chemnitz (Vokietija) ir Theater Basel (Šveicarija). Be jų paramos būtų košmaras. Turėti ilgalaikius bendradarbiavimo santykius, nuolat bendrauti su teatro žmonėmis yra labai gerai. Ne taip vieniša: mėgstu būti su žmonėmis, stebėti, kaip pastatymas auga, jausti kontaktą su žiūrovais ir aktoriais.

Gal kada nors imsitės režisuoti?

Nemanau. Manęs daug kartų klausė, ar nenoriu režisuoti savo pjesių. Tačiau manau, kad jau per vėlu. Nesu režisierė, ši veikla ne man. Vokietijoje daug gerų režisierių.

Taigi teatrai Jums užsako pjesę ir Jūs užsakymą atliekate? Nepaisant įkvėpimo ar Jūsų pačios minčių?

Paprastai situacija gana atvira, ji nėra griežta. Tiesiog numatomas terminas pjesei parašyti, aptariame, kiek reikės aktorių. Apie temas net nekalbame. Aš pati nusprendžiu, ką noriu rašyti. Jie pažįsta mane, žino, kaip aš dirbu, kokiu stiliumi. Jie žino, ko iš manęs gali tikėtis. Kažko visiškai netikėta nekuriu. Man tinka tokia padėtis – jei taisyklės būtų griežtesnės, man jos būtų per siauros, varžytų.

Kokie yra Jūsų pjesių motyvai, personažai?

Visa tai sunku nupasakoti. Rašau apie šiuolaikinę Vokietiją. Pjesėse atsispindi naujausi įvykiai. Kartais jas sunku išversti į kitą kalbą, pavyzdžiui, dėl aliuzijų į Vokietijos politiką ar kitas vokiškas realijas. Kita vertus, rašau apie miestus, gyvenimą didžiuosiuose miestuose, apie mobilumą. Žmonės šiais laikais daug keliauja, palieka savo gimtąsias vietas, persikelia į kitas šalis, kitus žemynus. Kartais rašau juokingas pjeses, komedijas, kartais – pesimistiškas. Taip pat kartais rašau trumpas apysakas ar verčiu.

Kokia Jūsų nuomonė apie vokiečių dramaturgiją ir teatrą apskritai?

Manau, turime labai gyvą ir turtingą teatrą. Vokietijoje vis dar yra labai daug teatrų, lyginant su Europos ir ne Europos šalimis. Jų esama beveik kiekviename mieste. Teatro scena yra labai gyva ir įvairi: yra daugybė renginių, festivalių. Žmonės mielai lanko teatrus. Turime daug jaunų ar vis dar rašančių dramaturgų, kurių pjesės yra statomos scenose. O tuo gali pasigirti ne kiekvienas kraštas. Ypač remiami jaunieji autoriai – egzistuoja daug skatinimo formų, konkursų. Vis ieškoma naujos dramaturgijos žvaigždės. Kai tampi vyresniu, padėtis sudėtingesnė – nebelieka paramos. Nemanau, kad yra daug dramaturgų, išgalinčių gyventi iš pjesių rašymo. Kartu jie rašo knygas arba dėsto universitetuose. Tačiau mūsų teatre valdo režisieriai, jie yra žymiai svarbesni už dramaturgus. Čia situacija kita, nei, tarkim, Didžiojoje Britanijoje, kur svarbiausias yra dramos autorius. Todėl Vokietijoje dramaturgu būti nelengva. Esi priverstas visad kovoti. Bet tai gera kova.

Linkime jums kūrybinės sėkmės Lietuvoje.

Susidomėjusiems – Ulrike Syha blogas: www.stadtlandwasser.wordpress.com
Viešnią kalbino Birutė Pankūnaitė

 

Photo: 
Ramunė Pigagaitė