Vertėjas Georgijus Jefremovas: „Man labai patinka lietuvių kalbos skambesys“

Spalio 8-ąją poetui, vertėjui iš lietuvių į rusų kalbą Georgijui Jefremovui bus įteikta Kultūros ministerijos skiriama Šv. Jeronimo premija „už subtiliai perteikiamą prasmės ir eilėdaros dermę poezijos vertimuose, taip pat už meistrišką kalbinę išraišką verčiant prozą ir dramaturgiją“.

Apie pašnekovą nemažai (tačiau tikrai ne viskas) sužinota neseniai skelbtuose jo atsakymuose į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną. Tad artėjant premijos teikimui, sveikindami su Tarptautine vertėjų diena (ji minima rugsėjo 30 d.), „Bernardinai.lt“ Georgijų Jefremovą klausinėjo daugiau apie vertimo, bendravimo su autoriais subtilybes, knygas ir panašius dalykus. Perspausdiname Antano Šimkaus parengtą pokalbį.

Žmogus, kuris verčia knygas, neišvengiamai susijęs su knygos pasauliu. Kas Jus į jį palydėjo?

Galiu sakyti, kad man pasisekė. Mano tėvai dėstė kalbą ir literatūrą mokykloje. Tad knyga mano pasaulyje atsirado natūraliai. Kiek pamenu save, tiek pamenu ir šalia esant knygas – tėvo, motinos ar senelės rankose. Skaityti pats pradėjau gal ketverių ar penkerių metų. Knyga man tokia pat įprasta aplinkos dalis kaip ir medis, akmuo ar debesis.

O mėgstamiausius medžius-knygas turite?

Tokių knygų yra nemažai. Vaikystėje labai mėgau Roberto Stivensono „Lobių salą“. Gerokai vėliau tapau Levo Tolstojaus kūrybos gerbėju. Iki dvidešimt penkerių metų skaičiau labai daug, paskui ta banga kažkaip atslūgo – gal todėl, kad pats pradėjau rašyti. (juokiasi)

O jei rimčiau – yra tokių knygų, kurias galiu skaityti keletą ar net keliolika kartų. Man labai artima šiuolaikinio rusų rašytojo Sergejaus Dovlatovo kūryba, kelias jo apysakas moku netgi mintinai. Taip pat labai mėgstu Michailą Zoščenką, jo kūrinių stilistika man yra tarsi atgaiva.

O kokią atgaivą Jums suteikė vertimai? Pradėjote versti lietuvių grožinę literatūrą, pasirinkęs Pauliaus Širvio eilėraštį „Nežiūrėk, nežibėk“. Kodėl būtent šį poetą?

Dar man gyvenant Maskvoje, 1965 metais į rankas pateko pirmojo „Poezijos pavasario“ festivalio almanachas, ir būtent jame buvo tas Pauliaus Širvio eilėraštis. Lietuviškai tuo metu mokėjau prastai, bet tas kūrinys man taip patiko, kad aš supratau – su juo nebesiskirsiu. Aš net negalvojau, kad verčiu jį, man labai norėjosi tą eilėraštį perpasakoti rusiškai, kad mano draugai irgi pajustų jo jėgą, tą susižavėjimą, kurį jaučiau aš. Tai buvo pirmasis mano bandymas versti. Tuo metu tikrai negalvojau, kad būsiu poetas ar vertėjas. Tačiau nuo tada pradėjau skaityti lietuvišką spaudą ir knygas, tiek, kiek galima būdavo gauti Maskvoje.

Pasirinkimas nebuvo didelis. Buvo vienintelis kioskas Maskvos centre, kur buvo galima įsigyti lietuviškų laikraščių. Ir kartais būdavo įmanoma šį tą gauti irgi centre esančiame antikvariate. Taip pat nuo tada pradėjau kolekcionuoti „Poezijos pavasario“ rinkinius.

Viename jų radau diskusiją apie Salomėjos Nėries kūrybą. Tada ėmiausi skaityti šios poetės eiles. Man tuomet buvo 15 ar 16 metų. Paskui Maskvoje dalyvavau vertimų konkurse – išverčiau trejetą eilėraščių. Nebuvau jais patenkintas, bet tai buvo savotiška pakopa link tobulėjimo.

Vėliau aš jau pats atvykau į Vilnių ir man iš karto labai pasisekė: susipažinau su poetu Jonu Strielkūnu, su kuriuo labai susidraugavome, ir ta draugystė tęsėsi keturiasdešimt metų. Labai pamėgau ir jo kūrybą. Nuo tada pradėjau jau rimtai versti.

Suprantama, kad „užkabina“ amžininkų ar kiek vyresnių kūrėjų kūryba. Bet kuo Jus patraukė lietuvių literatūros klasika – tarkim, Antanas Strazdas?

Esu ne tik vieno ar kito lietuvių kūrėjo, o ir visos Lietuvos gerbėjas. Man labai patinka lietuvių kalbos skambesys. Todėl man ir tada, ir dabar nelabai svarbu, ar tai amžininkas, ar klasikas. Viena didžiausių staigmenų ir atradimų – Kristijono Donelaičio tekstai.

Kai buvau dvidešimties, negalėjau niekur spausdintis, neturėjau darbo, tačiau būtent tada aš turėjau daug laiko ir pradėjau versti viską iš eilės. Tiesiog ėmiau lietuvių poezijos antologiją ir verčiau. Kaip pavyksta – taip. Baigiu vieną kūrinį, imuosi kito. Tada išverčiau ir Antaną Strazdą, ir Antaną Vienažindį, ir kitus to amžiaus plejados poetus.

Kartais man atrodo, kad sergu: jei turiu bent truputį laisvo laiko, iš karto imuosi vertimo. Visai negaliu be to gyventi. Ir ačiū Dievui, lietuvių literatūra man visąlaik suteikia vis naujos medžiagos veiklai. (šypsosi)

Ar su visais autoriais pagal galimybes derinate vertimo tekstą?

Visada stengiuosi derinti. Tačiau tarp autorių pasitaiko ir tokių, kuriems tai visai neįdomu. Nesakau, kad jie abejingi, bet tas darbas su vertėju jiems nepatinka. Man buvo gana nemaloni staigmena, kai išverčiau Jurgio Kunčino romaną „Kilnojamosios Rentgeno stotys“ ir jam apie tai papasakojau. Autorius atsakė: „Neturi ką veikti? Kam tas vertimas? Tas romanas niekam įdomus, tad vertimas – juo labiau.“ Žinoma, tai buvo poza. Tačiau bendradarbiauti jis atsisakė.

Pasitaiko, kad nutinka ir visiškai antraip. Bendradarbiavau ir dabar bendradarbiauju su prozininku Marium Ivaškevičium. Jis labai mėgsta dirbti kartu. Aš išverčiu jo kūrinį, nusiunčiu jam, praeina mėnuo ar pora, ir mes kartu dieną naktį sėdim prie to teksto, gal ką ir nutaisom, bet taip dirbti smagu ir man, ir jam – paskui gaila ir skirtis.

Įdomi ir mūsų susitikimo su Marium istorija. Susitikome Leningrado apskrityje kažkokiam literatų sambūryje. Jis buvo išleidęs dar tik savo pirmąją knygą „Kam vaikų“. Aš tuo metu buvau nugrimzdęs į depresiją – nesinorėjo nei versti, nei dar kuo užsiimti. Ir Marius ėmė šaipytis. Sako: „Tai ko tu čia atvažiavai, jei nieko versti nenori?“ Aš sakau: „O ką man siūlai? Juk nieko gero dabar niekas nerašo.“ Jis atsako: „Iš kur žinai, jei neskaitai?“ Ir pasakė, kad jam reikia vertėjo. Aš jam pasiūliau parašyti ką nors tokio, ką aš norėčiau versti. Taip ir sutarėm. Išsiskirstėm. Paskui jis man atsiuntė savo kūrinių, aš supratau, kad jis puikus rašytojas. Po poros metų pradėjom dirbti. Dabar galiu pasakyti, kad būtent šio autoriaus verstą „Madagaskarą“ laikau geriausiu savo vertimu gyvenime. Versdamas didesnės laimės nesu patyręs, nors buvo tikrai nelengva.

Tokiu atveju turbūt verta tikėti likimu? Netikėtai atsiranda kūrėjas ar kūrinys, kuris kažką keičia gyvenime... Tikite tokiais atsitiktinumais, o gal manote, kad tai dėsniai?

Nesu Dievas, negaliu pasakyti. Pavyzdžiui, labai stiprus potyris buvo verčiant tą Pauliaus Širvio eilėraštį „Nežiūrėk, nežibėk“. Bet išverčiau tik tą šio poeto eilėraštį, ir viskas, nors bandymų buvo daug. Atrodo, dabar ir patirties daugiau, ir gabumų šiokų tokių dar esama, bet vis vien nesiseka. Gal likimui verta padėkoti už suteiktą žinojimą, kad jeigu tau neišeina, tai ir negadink.

Kokios savybės vertėjui reikalingiausios?

Sunkus klausimas. Labai reikalingas dėmesingumas, geras skonis ir nuojauta. Pastarasis dalykas svarbiausias. Negaliu pasakyti, kad puikiai moku lietuviškai ar angliškai, tačiau gerą eilėraštį nuo blogo galiu skirti. Tačiau tas pojūtis turi būti ugdomas. Pavyzdžiui, orientuotis poezijoje pradėjau praslinkus dešimtmečiui nuo mano pirmojo vertimo. Labai svarbu suprasti, kur gera poezija, o kur geniali. Tai labai svarbu. Nes tik tada gali tekste suprasti tuos pagrindinius akcentus, kuriuos privalai išversti, nes visko išversti neįmanoma.

Vertėjai verčia tai, kas atrodo svarbiausia. Ir čia labai svarbu nesuklysti. Ir jei autorius yra gyvas, sveikas ir norintis bendrauti, vertėjas nuo tokių klaidų apsaugotas. Pavyzdžiui, man teko versti Marcelijų Martinaitį. Kartu peržiūrint tekstą jis sako: „tas posmas labai gerai skamba, bet jame yra žodis „pušis“. Taip negali būti, nes aš iki septyniolikos metų aš net nežinojau, kas yra pušis. Mūsų kraštuose jų paprasčiausiai nebuvo.“ Ir tada man viską teko perdaryti iš naujo. Bet tokias klaidas būtina taisyti, nes jos yra agresija autoriaus kūrybos atžvilgiu. Jei autorius nenori, kad jo vertime būtų toks žodis, vadinasi, jo ir neturi būti.

Dabar pakalbėkime apie skaitytojus. Tuos tikruosius, kuriems svarbūs Jūsų originalūs ir verstiniai tekstai. Ar yra tokių?

Yra tokių, ir jų gana daug. Tai susiję su mano mokyklos draugais. Būdamas dvylikos, įstojau į turbūt geriausią – Maskvos 2-ąją mokyklą. Ten buvo tokia atmosfera, kad su visais ten besimokiusiais jaučiame labai stiprią bendrystę. Beveik tūkstančiui mano mokyklos draugų svarbu, ką aš darau. O jie turi dabar savo vaikus, anūkus – tai tarsi savotiška respublika. (šypsosi) Žinau, kad nesu ir nebūsiu vienišas. Ne tik su tekstais, bet ir su rūpesčiais visada galiu kreiptis į juos, o jie gali (ir kreipiasi) į mane.

Turbūt su tais žmonėmis susijęs ir Jūsų puoselėjamas interneto „Poetinis kalendorius“?

Taip, vienas kiek vyresnis mano draugas iš tos pačios mokyklos, sugalvojo naują pedagoginę sistemą. Jis specialiai savo dukrai norėjo sukurti tokią aplinką, kad pasaulio kultūros reiškiniai natūraliai patektų į jos pasaulį. Ir tam prireikė kokios nors sistemos poezijos srityje. Ir jis manęs paprašė sukurti kalendorių, kad ten kiekvienai dienai būtų skirtas vienas rusų poetas. Tuo metu man pasirodė, kad tai labai paprasta, juk rusų poezija labai turtinga ir tuos 365 poetus lengvai rasiu, tad ir sutikau. Bet pasirodė, kad tai ne taip lengva. Tą darbą pradėjau prieš dvylika metų. Juodraštį kūriau dvejus metus. Na, o nuo tada jį vis pildau, koreguoju, redaguoju iki šiol. Tačiau man pačiam tai labai įdomu. Sulaukiu labai daug atsiliepimų. Iš to suprantu, kad ta poezija žmonėms labai reikalinga. Jeigu aš išvažiuoju kur nors, kur nėra interneto ir praleidžiu bent dieną, o, kas tada darosi! „Kodėl tu mus palikai? Mes be poezijos neišgyvensim.“ (šypsosi)

Kaip Jūs manote, ar lietuvių literatūra pakankamai pristatoma Rusijoje?

Nežinau tikslaus atsakymo į šį klausimą. Tačiau, kalbėdamas apie savo pastangas, noriu pasakyti, kad mano svajonė – ne viena lietuvių literatūros antologija rusų kalba (šiemet išleista Georgijaus Jefremovo parengta lietuvių poezijos vertimų antologija rusų kalba „Pradėsim nuo skruzdės“ – red. past.).

Noriu parengti septyniolikos leidinių seriją. Įskaitant išleistąją, esu sudaręs jau šešias knygas. Po mėnesio važiuosiu į Maskvą ir ten turiu ir noriu sutvarkyti Algimanto Bučio knygos leidybos reikalus. Iš jo trijų didžiulių tomų sudariau mažesnės apimties istoriografinių, kultūrologinių darbų ištraukų leidinį. Paskui paruošiu knygą „Naujoji lietuvių poezija“, kurioje bus Donatas Petrošius, Neringa Abrutytė, Agnė Žagrakalytė ir dar keliolika kūrėjų.

Ar įmanoma gyventi iš grožinės literatūros vertimų? Šiuo metu dirbate Rusų dramos teatro Literatūros skyriaus vedėju...

Taip, bet dirbu tik vienerius metus. Prieš tai vienuolika metų neturėjau jokio darbo ir, galima sakyti,  jokio uždarbio... Viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo apetito. Jei tu nori gražiai gyventi, tai iš vertimų tikrai nepragyvensi. Bet tai su sąlyga – jei nori gyventi iš literatūros.

Aš gyventi iš literatūros tikrai nenoriu, noriu gyventi, ir tiek. Su kai kuriais draugais tenka nuolat konfliktuoti. Jie sako: „Taip gyventi neįmanoma. Galų gale reikia rasti rimtą darbą, kad šį tą parneštum namo.“ Porą sykių esu bandęs imtis vadinamųjų „rimtų“ darbų. Ten būdamas supratau, kad taip dirbdamas po poros metų jau nebebūsiu literatas. Galvoje – nė vienos minties, širdy – jokių jausmų. Tik darbas, darbas, darbas ir didžiulis nuovargis. Tada nutariau, kad jau geriau būsiu alkanas. Tačiau būtent tada įvyko jau minėtas mano susitikimas su Mariaus Ivaškevičiaus romanais, apsakymais ir dramomis.

Jei būčiau vaikęsis honoraro prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų, tai vargu ar Rusijoje žmonės žinotų, kad Lietuvoje, be Eduardo Mieželaičio ir Vytauto Montvilos, dar yra poetų. Tada visiems reikėjo aiškinti, kad yra toks Marcelijus Martinaitis ar Jonas Strielkūnas. Už Mieželaičio išverstą eilutę mokėjo du rublius, o už Strielkūno – keturiasdešimt kapeikų. Aš pripratau prie tokio gyvenimo. Iš tiesų, man žymiai jaukiau gyventi su Strielkūno poezija negu, sakykim, su honoraru už Strielkūno poezijos vertimą.

Kaip atrodo vertėjo Georgijaus Jefremovo diena?

Labai paprastai. Esu vyturys, tad keliuosi gana anksti, apie šeštą valandą. Porą valandų dirbu prie „Poetinio kalendoriaus“. Paskui papusryčiauju ir išbėgu į darbą teatre. Mano darbas nuostabus. Esu pakankamai laisvas paukštis, turiu tik vieną viršininką – maestro Joną Vaitkų. Po pietų grįžtu iš teatro. Esant galimybei labai mėgstu pasivaikščioti po miestą. Tada pareinu į namus, sėdžiu prie kompiuterio, verčiu, skaitau, rašau. Apie vienuoliktą ar dvyliktą vakaro einu miegoti. Štai tokia ta mano diena.

Spalio 8 dieną Jums teiks Kultūros ministerijos įsteigtą šventojo Jeronimo premiją už vertimus į rusų kalbą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Aišku, tokį apdovanojimą gauti labai malonu. Esu įsitikinęs, kad tai svarbu ne tik man ir mano artimųjų aplinkai. Gal net ne man šis apdovanojimas, o konkrečiai knygai – „Pradėsim nuo skruzdės“. Aš norėjau ją išleisti žymiai anksčiau, nes didžioji jos dalis buvo parengta prieš dešimt metų. Po ketverių ar penkerių metų tikiuosi dar vieno, papildyto jos leidimo. Ir tikiuosi, kad taip pakoreguojant kas kažkiek laiko pavyks tą antologija leisti toliau.

Taip pat šios premijos teikimas bus puikus pretekstas ir priežastis pasimatyti su savo draugais. Gyvenime jau nebe taip dažnai matomės, tad tai – puiki galimybė.

Parengė Antanas Šimkus

Bernardinai.lt