Ryčio Zemkausko laida „Vieną kartą Geteborge“ jau internete

Rytis buvo Geteborgo knygų mugėj. Šita Alchemija – jo parvežtos lauktuvės. Mačiau aš tų mugių – numosite ranka į tokias dovanas, – kas man tas Geteborgas, jei tokia ir Vilniuje būna? Susimąstau. Bet juk laida – ne apie mugę. Ji pasakoja apie mus!

Pirma dalis skirta Lietuvos praeities pristatymui. Neapsieisime be Jono Ohmano ir Vytauto V. Landsbergio. Jie kalba nuobodžiai ir teisingai. Bet štai – viename epizode šmėsteli juodukė su skarele, matyt musulmonė, kuri švediškai skaito mūsų partizano Dzūko tekstus. Šitie kultūros mainai mane verčia iš klumpių. Mes švedams pasakojam apie kažkokią baislandiją, kurią jie nori pažint, bet negali, nes jos nebėra. O švedai mums rodo, kad atvirume nėra nieko blogo. 

Galvoju apie tą mergaitę, kuri kokiai savo močiutei Sudane per skaipą pasakoja apie kažkokius lietuvių partizanus ir dainuoja jų dainas.

Dar laidoje į ekraną išlenda kažkoks Ulfas Peteris Hallbergas ir skelia įžūlią tiesą: „Vartojimas mus bando įtikinti, kad menas yra per sunkus ir per gilus“. Čia mes – tai žmonės. Juk mes – žmonės, taip? Po skrydžio iš klumpių ant žemės nuleidžiu ir savo kompą. Google'as. Kas tas Ulfas Peteris Hallbergas? Man patinka įžūlūs ir mąstantys tipai. Gal yra jo knygų, išverstų į lietuvių kalbą?

Galiausiai pasirodo keturios išeivijos rašytojos. Man rodos Vilniaus knygų mugėj buvo tik Rūta Šepetys. Dar dvi pamatysit. O apie ketvirtąją negaliu nutylėti. Įsivaizduojat, yra kažkokia lietuvė Marija Jurgelevičienė, kuri gyvena Londone, knygas rašo ir pasirašo Marie Poisson slapyvardžiu! Tai ne šiaip sau rašytoja. Tai – rašytoja karjeristė. Ar nenorėtumėte, kad jūsų vaikai padarytų karjerą literatūroje? 

Viskas yra taip neįtikėtina, kad „Vieną kartą Geteborge“ atrodo ne kaip knygų mugės dokumentas, o Zemkausko autorinė fikcija, gražus pasakojimas apie gražų fantazijų pasaulį! Tas pasaulis tikras? Vis dar negaliu patikėti.

Monika


Kaip pasakoti dvi Lietuvai skaudžias temas, kuri viena jų – dar iki šiol tūnanti vyresnės kartos galvose, o kita – kasdien vis labiau badanti akis, tačiau pateisinama?  Šioje Alchemijoje tai bus pasakojama per knygų mugę, vykusią Geteborge, Švedijoje.

Pirmoji, galbūt pati tragiškiausia tema, kurią per knygas, bandoma gvildenti tai - Sovietų okupacija, tremtis ir kaip matysime bei girdėsime, neretai pavadinama genocidu ir holokaustu. Kyla klausimas, ar reikia prisiminti tai, kas sukelia praeities nuoskaudas? Minčių neapleidžia ir kitas klausimas – ar dar ilgai jausimės lyg mus visus tuojau pat vėl užgrobs ir užvaldys? Viena Rusijos valdžios atstovė teigė, kad genocidas, holokaustas, tremtis, buvo ne visos visuomenės iniciatyvos padarinys, o tik keleto žmonių – tie, kurie tuo metu sėdėjo valdžioje. Tad, kam jausti pyktį kitiems? Kad ir kiek diskusijų ši tema sukeltų, į ją vieningų nuomonių ir tuo labiau atsakymų nebus.

Kita tema – emigracija. Tačiau iš pačios geriausios pusės. Alchemijoje kalba moterys-emigrantės-rašytojos. Kai kurios rašytojomis tapo BŪTENT emigracijoje. Turbūt šis reiškinys pasirodytų netgi gražus, jeigu visi apelsinų skynėjai bei fabrikų darbuotojai, laisvu metu imtų ir rašytų knygas. Kūryba vienas iš būdų išgyventi tai, kas rodosi, nepakeliama.

Po šiomis dvejomis temomis, slepiasi trečioji – knyga ir skaitytojas. Jeigu kam kyla klausimas ar žmogus vis dar skaito, po šios laidos turėsime itin stiprų atsakymą. Išsijunkime televizorius ir skaitykime. O jeigu sugebame – rašykime.

Neringa

 

Vieną kartą Geteborge žiūrėkite, spustelėję Alchemija.tv logotipą