Sovietinių laikų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos – tikra epochos enciklopedija

Photo: 
Nuotraukoje (iš kairės): Giedrė Jankevičiūtė, Katja Wiebe ir Jolita Liškevičienė

Didžiausioje pasaulyje Tarptautinėje jaunimo bibliotekoje Miunchene (Vokietija) veikia paroda „Illustrarium: Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“, žiūrovų lauksianti iki 2013 m. vasario pabaigos. Joje eksponuojamos 1945–1990 metais sukurtos iliustracijos ir knygos bei pristatomi ryškiausi epochos kūrėjai. Parodos atidaryme dalyvavo abi jos kuratorės – Giedrė Jankevičiūtė ir Jolita Liškevičienė. Giedrė Jankevičiūtė atsako į Birutės Pankūnaitės klausimus.

Kokia šios parodos surengimo istorija?
Viskas prasidėjo 2010-aisiais. Pradėjome ruoštis Lietuvos pasirodymui viešnios teisėmis Bolonijos vaikų knygų mugėje, kurį organizavo Tarptautinių kultūros programų centras. Nuvažiavome apsižiūrėti, kaip atrodo mugė ir kokiose miesto erdvėse būtų galima surengti pagrindinę iliustruotojų parodą lydinčius renginius. Jau žinojome, kad greta šiuolaikinės iliustracijos rodysime jaunųjų grafikų darbus ir sovietmečio iliustracijų retrospektyvą. Sigutė Chlebinskaitė, kuri mugėje jautėsi kaip žuvis vandeny, pasiūlė aplankyti Miuncheno Vaikų ir jaunimo literatūros bibliotekos stendą, susipažinti su bibliotekos atstovais ir pasidomėti, ar jie nenorėtų kurią nors iš mūsų planuojamų parodų po Bolonijos parsivežti pas save, į Blutenburgo pilį. Vokiečiai mus pasitiko labai maloniai, bet dėl galimo bendradarbiavimo sutarėm kalbėtis po to, kai jau bus aišku, ką iš tikrųjų turim. Miuncheno Jugendbibliothek yra pasaulinio garso institucija, kuri privalo saugoti savo gerą vardą. Suprantama, kad bibliotekos darbuotojai itin atidžiai renkasi, ką eksponuoti savo patalpose. 2011 m. Bolonijoje vokiečiai jau patys mus susirado. Šiuolaikinių lietuviškų knygų iliustracijų jie nesiryžo imti: net pati erdviausia Blutenburgo pilies salė nebūtų sutalpinusi Illustrariumo. Derybų objektu tapo sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijų retrospektyva. Miuncheniečiai paskyrė iš savo pusės kuratorę Katja Wiebe. Tai jauna mokslų daktarė, vadovaujanti literatūros slavų kalbomis ir Baltijos šalių padaliniui. Iš Lietuvos pusės organizacinius klausimus koordinavo Tarptautinių kultūros programų centro darbuotoja Rūta Nanartavičiūtė, o kuruoti ekspoziciją teko man, nes Jolitos Liškevičienės sudaryta devinto dešimtmečio iliustracijų dalį vokiečiai paprašė sumažinti iki minimumo, praplečiant stalininį ir Šaltojo karo laikotarpius. Pertvarkymas padėjo išryškinti vokiečių sumanymą akcentuoti „didžiojo brolio“ iš Maskvos globą. Miunchene mūsų paroda eksponuojama su pavadinimu „Unter den Augen des großen Bruders“ – „Stebint didžiajam broliui“.

Ar vis dar juntamas tarptautinės terpės susidomėjimas sovietiniu laikotarpiu kaip tam tikru egzotišku reiškiniu?
Susidomėjimas tebėra pakankamai gyvas, bet egzotikos jame liko mažiau negu būta pirmaisiais metais po komunistinio bloko žlugimo. Juk daug ką apie gyvenimą už Geležinės uždangos vakariečiai per šiuos metus sužinojo iš spaudos, filmų, apsilankymų buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Rytų Vokietijos buvusių piliečių. Žinoma, mes patenkame į bendro susižavėjimo swinging sixties bangą, apėmusią visą Vakarų pasaulį. Šis laikas itin palankus, jei norėtumėm plačiau paskleisti lietuviškąjį septintojo dešimtmečio meninį paveldą. Reakciją į mūsų prisistatymą Miunchene tai darsyk patvirtina: net bibliotekos darbuotojai, t. y. visko matę knygos meno profesionalai neslėpė nuostabos, kad ideologinės priespaudos ir technologinio atsilikimo sąlygomis Lietuvoje dirbo tiek daug talentingų ir kūrybingų vaikų knygų iliustruotojų, sukūrusių puikius, visiškai vakarietiškos dvasios darbus. Tokių pat įspūdžių prisiklausėme ir Bolonijoje. Reikėtų labiau reaguoti į tokius vertinimus ir rodytis su septintojo dešimtmečio mūsų dailininkų darbais plačiau. Miunchene išgirdome ir šį tą nauja. Pasirodo, kad galime pasitarnauti kaip pavyzdys, tiriant meninę kūrybą totalitarizmo sąlygomis. Patys apie tai negalvojame, o štai iš Londono į Miuncheną atvykęs stažuotojas filipinietis džiaugėsi, kad mūsų paroda ir ypač jos katalogas padės jam analizuoti Ferdinando Marcoso diktatūros poveikį Filipinų vaikų literatūrai ir dailei. Toks požiūris suteikė egzotikos atspalvį parodai jau mūsų pačių akyse, paskatino pasižiūrėti į savų dailininkų darbus kiek kitokiu žvilgsniu, paieškoti juose ne unikalių, bet totalitarizmo kultūrai tipiškų bruožų.

Kaip tau dabar atrodo kažkada „aukso amžiumi“ vadinto laikotarpio iliustracijos? Kaip į sovietinio meto grafiką galima žvelgti iš nūdienos pozicijų?
Pradėjus rinkti iliustracijų pavyzdžius parodai Bolonijoje greitai įsitikinau, kad ir aš pati, ir visa mano karta, jau nekalbant apie jaunesnius už mus, dar nėra įvertinusi septinto dešimtmečio Lietuvos dailės, kuri iš tiesų buvo „aukso amžius“. Pastaruoju metu į šį laikotarpį gana intensyviai gilinasi architektūros tyrinėtojai, apgintos ir kelios disertacijos, skirtos grafiniam dizainui. Šie tyrimai atveria daug nežinomų, nematytų dalykų. Ne mažiau įdomus ir septinto dešimtmečio plakatas, knygų grafika. Mano minėtas susidomėjimas Šaltojo karo epocha, šiuo metu apėmęs visas Vakarų šalis, galėtų dar labiau padidinti to laikotarpio kūrinių patrauklumą ir mūsų, ir užsienio publikos akyse. Kalbu apie dailės pavydžius, išreiškusius modernizacijos siekius ir stiliaus, ir ikonografijos požiūriu. Jų nėra labai daug, bet yra. Gaila, kad nesiryžtame tų kūrinių parodyti plačiau. Panašu, kad baidomasi žodžio sovietmetis, vengiant suprasti jį kaip įsitvirtinusį istorinį terminą, kuris jau niekada neišnyks, ir nežiūrint, koks iš tikrųjų yra ir parodos, ir joje pristatomo meno turinys. Vaikų iliustracijos, kaip ir kiti sovietinio meno pavyzdžiai, rodo ne vien ideologizacijos pobūdį ir kelius. Jose užfiksuota ir daug kitų dalykų. Pavyzdžiui matyti, kiek daug vietos tos epochos gyvenime užėmė technikos progreso temos, kaip gyvai domėtasi kosmoso užkariavimu. Iliustracijose atsispindi gyvenimo būdo pokyčiai, buities ir aprangos modernėjimas. Tai tikra epochos enciklopedija. Sakyčiau išskirtinai patraukli enciklopedija, nes knygas vaikams iliustruodavo talentingi dailininkai. Septintame dešimtmetyje jie patys buvo jauni ir dėl to ypač autentiškai išgyveno ir perteikė laisvėjimo, modernėjimo dvasią. Jei kalbėtumėm apie personalijas, manau, kad naujų tyrėjų ir nebūtinai kilusių iš Lietuvos turėtų sulaukti Algirdo Steponavičiaus darbai. Parodos atradimams priskirčiau Lidijos Glinskienės ir Arūno Tarabildos darbus. Vaikų iliustracijos priminė, kad aptarimo prašyte prašosi poparto apraiškos Lietuvos grafikoje, o gal ir plačiau – apskritai dailėje.

Lietuvių iliustruotojų ir Tarptautinės jaunimo bibliotekos Miunchene ryšiai. Kokia buvo lietuvių grafikų išvykų į Miuncheną reikšmė Lietuvos meno raidai? Kaip sąlytis su tarptautine aplinka paveikė menininkų kūrybą ir biografijas?
Apie Miuncheno vaikų knygų biblioteką pirmą kartą išgirdau iš Ingridos Korsakaitės. Buvau tik ką baigusi dailės institutą. Atėjau dirbti į tuometinį Menotyros skyrių Istorijos institute. Ingrida rašė apie vaikų knygas ir svajojo patekti į Jugendbibliothek – vaikų literatūros tyrimų šventovę. Jai pavyko apsilankyti Blutenburgo pilyje pačioje priklausomybės pabaigoje, gal kokiais 1989-aisiais. Iš dailininkų Miuncheno bibliotekoje jau buvo lankęsi Algirdas Steponavičius ir Bronius Leonavičius. Apie kokius nors konkrečius kelionės pėdsakus jų kūryboje nesu girdėjusi, bet aišku, kad, kaip ir kiekvienas sąlytis su Vakarų kontekstu, ši išvyka plėtė akiratį, stimuliavo kūrybingumą. Miunchenas su savo muziejais ir parodomis daro įspūdį net ir mūsų laikais, tai galima įsivaizduoti, ką turėjo šiame mieste išgyventi iš sovietinio geto ištrūkę menininkai.

Ar teko domėtis bibliotekos Miunchene fondais? Kokia lietuviškų knygų kolekcija ten sukaupta?
Jau derybų pradžioje Katja mus su Rūta įspėjo, kad knygų siųsti iš Vilniaus greičiausiai nereikės. Keletos reikalingų leidinių jie vis dėlto savo fonduose nerado, tačiau reikia pripažinti, kad lietuviška kolekcija Miunchene tikrai nemaža. Lietuviškų knygų yra net keliuose bibliotekos rinkiniuose. Daugiausia, žinoma, bendruosiuose fonduose. Kaip jos ten pateko, niekas dorai paaiškinti negalėjo. Vadinamojoje istorinėje kolekcijoje esančios lietuviškos knygos atkeliavo septintame dešimtmetyje iš Ženevos kartu su Tautų lygos dovanotu vaikų knygų rinkiniu. Lietuviškų knygų esama ir asmenų kolekcijose. Pavyzdžiui, visai nemažai jų turėjo įsigijusi garsi vokiečių knygų iliustruotoja Binette Schroeder. Bibliotekoje įrengtame jos kabinete pastatytos lentynos su pačios dailininkės parinktais leidiniais. Knygos surikiuotos pagal šalis. Mes su latviais ir estais esame priskirti Baltijos šalims. Buvo malonu pamatyti, kad lietuviškų knygučių Schroeder turėjo gerokai daugiau negu latviškų ir estiškų. Reiškia ne tik mes dairėmės į kitus; kiti mus kartais irgi pastebėdavo.

Kaip pasikeitė Bolonijoje eksponuota paroda, perkelta į Miuncheną?
Bolonijoje paroda buvo pateikta itin estetiškai, sakyčiau rafinuotai. Knygos ir iliustracijos eksponuotos specialiai suprojektuotuose stenduose su išsamiais paaiškinimais, fotorėmeliais, leidžiančiais „vartyti“ knygas. Orientavomės į akademinę Archiginnassio bibliotekos aplinką. Šaltokas technostilius kontrasto principu puikiai derėjo puošniame, ištisai XVII a. freskomis ištapytame interjere. Miuncheno paroda eksponuojama rekonstruotoje viduramžių pilyje, bet labiau primena didaktinę klasę. Iliustracijos sukabintos baltai dažytuose pilies koridoriuose. Vienintelėje erdvesnėje vietoje – bokšte, kuriame sueina du koridoriai, sutelkti didžiausio formato darbai, pavyzdžiui, Birutės Žilytės iliustracijos „Pasakai apie narsią Vilniaus mergaitę“. Patalpos centre kabo iš lengvos sintetinės medžiagos išpjauti Žilytės „vėjai“ iš „Vilniaus mergaitės“ ir tris zuikius muzikantus prarijęs Steponavičiaus vilkas. Šis inkliuzas suteikia parodai žaismingumo, lengvumo. Juk parodos žiūrovai ne tik suaugusieji, kaip buvo Bolonijoje, bet ir pagrindiniai bibliotekos lankytojai vaikai. Knygos atskirtos nuo iliustracijų ir sudėtos į vieną didelę sieninę vitriną mokslinėje skaitykloje. Tai logiška, nes į skaityklą veda parodos koridorius, bet iškreipia pirminį sumanymą – eksponuojant greta iliustracijos originalą ir poligrafinį jos atspaudą parodyti, kokia prasta buvo sovietinės spaudos kokybė, kaip skyrėsi dailininko kūrinys ir jo reprodukcija knygoje. Deja, kitos galimybės parodos rengėjai neturėjo. Pilyje nėra daug laisvos vietos.

Kuruoji nemažai projektų Lietuvoje. Kuo skiriasi išvežamų parodų sudarymas nuo darbo Lietuvoje? Kokius projektus plėtoji dabar?
Lietuvoje daugiausia dirbu su muziejinėmis institucijomis, o rodymui užsienyje skirtas parodas tenka taikyti ne muziejinėms erdvėms. Atitinkamai eksponatus reikia rinkti galvojant, kas ir kaip juos transportuos, instaliuos vietoje, kokie pavojai jiems gali grėsti. Pavyzdžiui į Boloniją ir į Miuncheną vengėme vežti iliustracijų originalus. Šiuolaikinės technologijos leidžia pagaminti tobulas jų kopijas, tiksliai perteikiančias originalo įspūdį. Poveikis toks pats, o jei kūriniui atsitiktų kas negera, būtų išvengta praradimų. Tokie apribojimai, be abejo, varžo. Kita vertus, ugdo kūrybišką mąstymą, verčia ieškoti išeities. Ši patirtis praverčia, rengiant ne visai įprastas dailės parodas Lietuvoje. Gruodžio antroje pusėje Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje atidarome parodą, skirtą Lentvario bažnyčios ir jos dekoro istorijai. Norime pristatyti mūsų visuomenei Vilniaus pašonėje esantį labai įdomų paminklą, kuris gali papasakoti daugybę įvairių istorijų, visų pirma apie darnų lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą. Pradėjau rengti parodą, skirtą puikaus mūsų dailės istoriko Mikalojaus Vorobjovo 110-osioms metinėms, kurias minėsime 2013-aisiais. Paroda vyks Chodkevičių rūmuose, istorinės ekspozicijos aplinkoje. Reikės gerokai pasukti galvą, kaip įsiterpti į jau susiklosčiusią muziejaus aplinką, sukurti intrigą, suteikti parodai vizualinio patrauklumo ir informatyvumo.

Ačiū už pokalbį.

 


Photo: 
Nuotraukoje (iš kairės): Giedrė Jankevičiūtė, Katja Wiebe ir Jolita Liškevičienė