Netikėti garso, vaizdo ir žodžio junginiai: pažintis su Gabriele Labanauskaite ir audiovizualine poezija

Photo: 
Sitora Šlauterytė

Su poete, dramaturge, audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp“ kuratore Gabriele Labanauskaite kalbasi Birutė Pankūnaitė.

Turbūt ryškiausias Jūsų sumanytas projektas – tai audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“. Kaip jis prasidėjo, kaip plėtojosi?
Festivalis prasidėjo prieš septynerius metus Vilniuje, vėliau išsiplėtė iki tarpmiestinio festivalio, vykusio Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Šiais metais jis vyko trijuose miestuose: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kitais metais galbūt orientuosimės tik į Vilnių, nes kuo toliau, tuo labiau mūsų programa plečiasi, dalyvių skaičius auga ir tampa sunku aprėpti visus miestus, prižiūrėti jų programą, kuruoti renginius. Stengsimės ne tiek siaurinti nišą, kiek konkretinti programą būtent Vilniuje. Tikimės, kad jis taps tradicija ir kituose miestuose gyvenantiems, tad tie, kuriems įdomus šis žanras, apsilankys festivalyje.

Gal galite šiek tiek apibūdinti žanrą – nežinančiam jis nėra labai aiškus. Kas yra audiovizualinė poezija?
Audiovizualinė poezija telpa į ganą paprasta formulę: vaizdas, garsas ir poezija. Dažniausiai vaizdas ir garsas turėtų būti įrašyti techninėje laikmenoje arba atliekami techniniu būdu. Tuo nukreipiama ir į tam tikrą stilistiką, nes tai nėra dainuojamoji poezija, atliekama akustiškai. Tai nėra akustinių instrumentų būdu arba paveikslais kuriama aplinka. Tai veikiau yra kompiuterių, kamerų, fotoaparatų, elektronikos garsų pagalba apjungiama poezija ir šių menų sintezė. 

Kokiose patalpose vyksta šie pasirodymai? Kiek žinau, pasirenkate netradicines erdves?
Erdvės labai varijuoja nuo undergroundinių, slaptų miesto klubų erdvių, kur ne kiekvienas patenka iki, tarkim, Vasaros 5 psichiatrinės ligoninės, kuriame vyko visi antrojo festivalio renginiai, iki Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje ar Parodų rūmų Klaipėdoje. Taigi erdvė įvairi: nuo oficialios iki visiškai neoficialios erdvės.

Kokias tendencijas pastebite šiame festivalyje? Ko daugėja, ko mažėja, kaip keičiasi dalyviai? Matyt, kalba riboja jų geografiją?
Kalba riboja, bet ir kelia smalsumą. Visada įdomu atsivežti užsienio svečius. Nuo pat antrųjų savo gyvavimo metų festivalis yra tarptautinis. Šiemet lankėsi svečiai iš Prancūzijos, poetinio triukšmo grupė „Saint Octobre“, buvo  norvegai su poete ir dainininke Jenny Hval priešakyje, čekas Jaromiras Typltas, kurio poezija buvo išversta į lietuvių kalbą ir, tikimės, bus išspausdinta Literatūros ir meno savaitraštyje. Lietuvai audiovizualinė poezija dar yra gana naujas žanras, palaipsniui įtvirtinamas festivaliu „Tarp“ ir kitais pavieniais renginiais. Todėl stengiamės kviesti ne tik lietuvius, bet ir geriausius užsienio pavyzdžius, bent jau tuos, kuriuos laikome inovatyviais ir kuriuos leidžia atsivežti kuklus festivalio biudžetas. Iš Kultūros rėmimo fondo gauname tik trečdalį festivalio biudžeto paramos, jos nepakaktų parengti tokiai programai, kokią sukuriame pasitelkdami savanorių, poetų, dizainerių, vizualininkų ir kitų komandą. Tačiau esame dėkingi, kad jau antrus metus iš eilės jautėme vyriausybės ir ambasadų pagalbą – juk svarbu, kad festivalis būtų reikalingas ne tik jo propaguotojams, bet ir pačiam miestui, jo kultūriniam kontekstui.

O kas yra idėjos autorius? Ar analogiški reiškiniai vyksta ir kitose šalyse? Ar tai Jūsų ir bendraminčių galvose gimęs produktas?
Idėja, kad reikia kurti audiovizualinės poezijos nišą, gimė mano galvoje – lygiai ta pačia kryptimi kuriame su grupe „Avaspo“. Rašau poeziją, atlieku tekstus kartu su muzikine grupe, vaizdo menininkas kuria instaliacijas. Dirbame ir su kinu, kurdami garso takelius, ir taip pat atliekame gyvus koncertus. Skalė labai plati. Keliaudama po panašaus pobūdžio užsienio festivalius pati matau, kad tokio pilnaverčio poezijos festivalio, koks yra „Tarp“, kol kas nėra niekur. Apimame labai plačią nišą nuo poezijos parodų, instaliacijų, performansų, poetų ir jų grupių koncertų iki poezijos filmų peržiūrų, kūrybinių dirbtuvių, edukacinių paskaitų ir t. t. Dažniausiai festivaliai užsienyje, einantys panašia linkme, orientuojasi į vieną sritį – pavyzdžiui, poezijos performansus, nes aprėpti visas sritis jiems atrodytų per daug. Mes šiuo atveju esame altruistai-kamikadzės, stengiamės išgauti maksimumą organizatorių komandos darbu, savanorių energija ir svečių geranorišku dalyvavimu. 

Džiaugiuosi, kad jau ne pirmus metus festivalį organizuoti ir skirtingas jos sritis kuruoti padeda Darius Jurevičius, Sitora Šlauterytė, Vladas Dieninis, Žygimantas Kudirka, Dovilė Butnoriūtė, Gerda Venčkauskaitė, Edvinas Grinkevičius, Jurga Tumasonytė, Aušra Kaziliūnaitė, Jurga Kazarauskaitė. Taip pat esu dėkinga ir šiemet prisijungusiems Mildai Januševičiūtei, Justinai Brazaitei, Virgai Popovaitei, Eglei Shaltmirai, Vaidotui Ambrozaičiui ir kt.

Kas yra Jūsų žiūrovai ir klausytojai? Ar jie įsijungia į kūrybinį procesą, ar yra daugiau stebėtojai iš šalies?
Labai įvairiai. Į festivalį „Tarp“ kiekvienais metais siekiame įtraukti kuo daugiau žmonių, kurie ne tik ateitų pasižiūrėti, bet ir patys kažką darytų. Tarkim, šiemet turėjome tam skirtus du renginius: tai buvo poezijos ir komiksų dirbtuvės, tris dienas vykusios Venclovų namų muziejuje: piešti ar rašyti eilėraščius galėjo ne tik prisiregistravę autoriai, bet ir bet kurie atėję dalyviai. Nebuvo jokių suvaržymų. Antras atviras renginys buvo poezijos „jam’as“, kurį irgi rengiame kiekvienais metais. Dažniausiai po koncertinės programos ne tik poetai, bet ir poetiškos sielos žmonės improvizuoja kartu su muzikantais.

Kuo šiemetinis festivalis išsiskyrė iš kitų?
Kiekvienais metais sugalvojame festivalio konceptą ir temą. Šiemet tai buvo „Be-tono spalvos“, reiškiančios triprasmybę: tai gali būti asfalto spalvos, miesto poezija, tai gali būti eklektiškos spalvos ar spalvos be jokio tono, atspalvio. Pernykštė tema buvo „Šamano regėjimai“, orientavomės į ritualizuotą, paslaptingą poeziją ir jos išraiškos formas. 

Paminėjote savo grupę „Avaspo“. Kada ji susikūrė, kur ir kada grojate?
Ji susikūrė prieš penkerius metus. Pradėjome visiškai ne kaip grupė. Buvo planuojama tik išleisti CD-DVD „Nėra okeano“, t.y., renkantis netradicinę formą norėjosi skleisti poeziją, taip sudominant ir ja nesidominčius žmones. Beje, tai puikiai pavyko tiek su „Avaspo“, tiek su „Tarp“. Dažnai renginiuose sutinkame žmones, kuriems poezija nepatinka arba kurie išvis neskaito literatūros. Bet vien jau tai, kad jie ateina pasižiūrėti poezijos filmų ar paklausyti koncerto ir gauna poezijos dozę per kitas formas, yra mažas stebuklas. Tikiu, kad ateityje jie galbūt grįš ir prie knygų ar kažkokio kito, internetinio, poezijos pavidalo. 

Taigi, „Avaspo“ turėjo paprastą tikslą ir iš pradžių apie koncertus net negalvojome. Paradoksalu, tačiau pirmiausia pradėjo kviesti groti literatūros ar šiuolaikinio meno festivaliai. Vėliau mus pastebėjo ir daugiau žmonių – taip atsidūrėme muzikinių festivalių programose Lietuvoje ir užsienyje. Taigi, tapom neįprastu reiškiniu sau ir kitiems.

Kokia grupės sudėtis?
Sudėtis visą laiką keitėsi, nes keitėsi muzikiniai stiliai, svarbiausia būdavo ir yra tekstas bei jo išraiška. CD-DVD „Nėra okeano“ buvo sukurtas 2008–2009 metais su trimis garso menininkais (Aivaru Ruzgu, Antanu Dombrovskiu, Vladu Dieniniu) ir trimis vaizdo menininkais (Aurelija Maknyte, Virginija Apšegaite, Virginiju Malčiumi). Kai leidome antrą albumą „Niagara“, buvo daugiau gyvų instrumentų, krypom į postrokinę ir psichodelinio roko pusę, tad ir nariai buvo kiti – grojome kartu su Ryčiu Koreniuku, Pavelu Kostiukovu ir kt. Dabar grįžom prie elektronikos, ruošiamės trečiam albumui. Šiuo metu, be mums padedančios vadybininkės Dovilės Butnoriūtės ir skleisti poezijos žinią padedančio Edvino Grinkevičiaus, nariai yra keturi: perkusistas Vladas Dieninis, kompiuteriu grojantis ir kompozicijas kuriantis Gediminas Žygus, vaizdo menininkas Simonas Gineika,  ir aš, atsakinga už tekstą, jo atlikimą ir kartu su kitais - už bendrą „Avaspo“ konceptą.

 Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės Jums.

 Paklausyti AVASPO 

Photo: 
Sitora Šlauterytė