Lemonte mirė poetė Liūnė Sutema

Photo: 
Iš Maronio literatūros muziejaus archyvo

Sausio 17-ąją, eidama 86 metus, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagos priemiestyje Lemonte, mirė lietuvių išeivijos poetė Liūnė Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė).

Kūrėja gimė 1927 m. liepos 5 dieną Mažeikiuose. Tėvai nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą (Radviliškis, Kaunas, Šilutė, Kėdainiai). Būsima poetė pradinę mokyklą baigė Kėdainiuose. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, 1945-aisiais Vokietijoje baigė gimnaziją bei studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. 1949 metais išvyko į JAV, Čikagos priemiestį Lemontą, ten ir gyveno iki pat savo mirties. Poetės vyras buvo rašytojas Marius Katiliškis (1914–1980), o jos brolis – poetas Henrikas Nagys (1920–1996).

Liūnė Sutema rašyti pradėjo 1942 m., pirmąjį poezijos rinkinį išleido 1955-aisiais metais – Tebūnie tartum pasakoje. Taip pat yra išleidusi Nebėra nieko svetimo (1962), Bevardė šalis (1966), Badmetis (1972), Vendeta (1981), Graffiti (1993), Tebūnie (2006). Poetės kūryba literatūrologų priskiriama „bežemių“, „neornamentuotos kalbos generacijai“.

Poeziją, recenzijas ir vertimus (iš vokiečių ir latvių kalbų) spausdino išeivijos periodikoje: Metmenyse, Naujienose, Nepriklausomoje Lietuvoje, Dirvoje, Užuolankoje.

Kūrėja 1975 metais apdovanota V. Krėvės literatūros premija (už poezijos knygą Badmetis), 1982-aisiais Lietuvių rašytojų draugijos premija (už rinkinį Vendeta), 2007-aisiais – Nacionaline kultūros ir meno premija „už dvasinės saugos poeziją“ (poezijos knyga Tebūnie). 

BNS agentūra cituoja lietuvių literatūros tyrinėtoją Viktoriją Daujotytę, kuri sako, kad mirusią žinomą išeivijos lietuvių poetę Liūnę Sutemą galima vadinti atskiru poezijos žemynu.

„Liūnė Sutema – viena ryškiausių vadinamųjų Bežemių kartos neornamentuotos generacijos poetė. Bet tai būtų labai bendras apibūdinimas. Tai viena subtiliausių, viena meistriškiausių poečių, tos pačios kartos kaip Lietuvoje kūrusi ir rašiusi Janina Degutytė“, – BNS sakė V. Daujotytė.

„Tai prarastos žemės, prarasto pasaulio, reiškėja. Vienas iš jos savičiausių dalykų buvo tai, kad savosios žemės praradimą, savosios kultūros nutolimą ji bandė įveikti pastanga įveikti svetimumą ir formulavo įdomią tezę „nebėra nieko svetimo“. Manau, kad ši jos formuluotė dabartiniame pasaulyje apskritai įgyja naują reikšmę“, - kalbėjo lietuvių literatūros tyrinėtoja.

Pasak jos, negalima kalbėti apie L. Sutemos poezijos ryškesnę įtaką kitiems kūrėjams, nes „tokie unikalūs, atskiri poezijos reiškiniai, tokie poetai yra sunkiai perimami“.

„Jie tiesiog yra atskiri žemynai ir Liūnės Sutemos unikalumas ir yra tas atskiras jos poezijos žemynas“, – kalbėjo V. Daujotytė.

„Ji buvo gana vienišo, atskiro žmogaus tipas. Jau tada kai jai buvo paskirta nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo tikėtasi kad ji atvažiuos į Lietuvą, bet ji neatvažiavo ir yra savaip pasiteisinusi, kad jos Lietuva taip ir liko jos sąmonėje ir ji to vaizdo jau negali savy pakeisti ir netgi savaip bijo jį prarasti", – sakė V. Daujotytė, paklausta, koks buvo Liūnės Sutemos santykis su Lietuva.

Skaitytojams siūlome 2008 m. po Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo Virginijos Paplauskienės parengtą interviu „Liūnė Sutema. Tegul kalba mano poezija“.

Gerbiama poete, gyvenate Čikagos priemiestyje Lemonte, kuriame įkurtas Pasaulio lietuvių centras. Aš kviečiu Jus persikelti į kitą erdvę –  prie fontano, esančio Laisvės alėjoje, Kaune. Vanduo – visų pradžių pradžia... Kokią reikšmę jis turi Jūsų gyvenime?

Gimiau Mažeikiuose, bet tikrieji namai liko Buknaičių kaime – Tėvo tėviškėje, kurioje gyveno jo sesuo ir mano mylimiausia teta Morta Balsienė. Beveik visas vasaras su broliais praleisdavome Buknaičiuose. Prieš mano akis nuolat iškyla vaizdiniai – Žemaitijos žemė su nuostabiais slėniais, iškilusiomis kalvomis, sraunia Venta, Vaidminu. Alksnynas, beržynas, kur rinkau raudonikius. Netoliese ant Ašvos upės buvo paslaptingas Dargio malūnas, o upė Kūlusis viliojo savo lydekaitėmis. Kėdainiuose net du kartus teko gyventi. Mes turėjome nepaprastai didelį sodą, jame irgi buvo įspūdingas fontanas. Mama nedirbo valdiško darbo, turėjo daržą, prižiūrėjo didelį sodą ir margaspalvius gėlynus. Ji laikė antis, vištas ir kalakutus. Broliai išdykaudami atremdavo į fontano kraštą lentą ir antys su ančiukais iškilmingai nukrypuodavo per ją ten, kur vanduo, ir plaukiodavo jame. Tikrai neįprastas vaizdas.

Skuode vanduo susaistė mudu su broliu Henriku glaudžiais dvasiniais saitais. Broliai dvyniai mėgo meškerioti, įsiprašydavau ir aš. Vienoje vietoje reikėjo perbristi upelį, ir aš, pamačiusi plaukiančias vandens žoles, išsigandusi sustingau ir  pradėjau rėkti, Henrikas tuojau pribėgo, priglaudė mane, ramindamas sakė, kad tai tik žolės, ir pernešė į kitą krantą. Tai tikriausiai ir buvo mūsų amžinos draugystės pradžia.

Jūsų gyvenime ypatingą vaidmenį suvaidino trys moterys: mama Antanina Grundmanis, švelnios ir jautrios sielos, kurią judu su Henriku paveldėjote iš jos; Tėvo sesuo Morta Balsienė, kurios namai tapo jūsų namais; iš savo senelės Emilijos Peters patyrėte ne tik globėjišką meilę, bet ji pirmoji atvėrė Jums latvių ir vokiečių paslaptingą pasakų pasaulį, atmintinai deklamuodama vokiečių kalba Goethę ir Schilerį, atskleidė jų poezijos romantiką. Tačiau kas gi turėjo lemiamos įtakos literatūrinio kelio pasirinkimui?

Brolis Henrikas formavo mano pasaulėvaizdį: kai buvau maža, jis balsiai skaitydavo namuose, vėliau patardavo man, ką reikia perskaityti. Pirko beveik visas išėjusias knygas, prenumeravo spaudą. Supažindino ne tik su klasikine, romantiškąja vokiečių, latvių poezija, kurią skaitė originalo kalba, bet ir su pačiais moderniausiais įvairių tautų poetais. Skaičiau Henriką Ibseną, Knutą Hamsuną, Selmą Lagerlof, Sally Salminen, Emilį Sillanpaa ir kt. Abu su broliu žavėjomės Hugo von Hofmannshtaliu, Hermannu Hesse, Raineriu Marija Rilke. Pastarąjį brolis jau Lietuvoje vertė į lietuvių kalbą. Man patiko Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, ypač Jono Kossu-Aleksandravičiaus poezija. Buvau poezijos pakerėta, bet dar nežinojau, kad ir aš rašysiu.

Vienas įvykis ypač sudrumstė man sielą. (Juokiasi.) Brolis sėkmingai baigė Kėdainių gimnaziją, o aš, gerokai jaunesnė, dar mokiausi. Vieną kartą privalėjau per pertraukas budėti klasėje ir nieko neįleisti. Atsirado nepaklusnus jaunuolis, kuris įsibrovė neva kažko pasiimti ir nepakluso mano reikalavimui tučtuojau išeiti.. Aš užpykau, pagriebiau rašalinę nuo suolo ir paleidau... o dangau, tiesiai į langą, stiklas išbyrėjo. Tuometinis gimnazijos direktorius rašytojas Juozas Paukštelis pasikvietęs į savo kabinetą barėsi. Kaip dabar prisimenu, stoviu nuleidus galvą, o jis sako – Tavo brolis poetas, eilėraščius rašo, na, o kas gi iš tavęs bus?

Henrikas studijavo Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Jis lankė Juozo Girniaus filosofijos seminarą. Mes su juo daug kalbėjome apie gyvenimo prasmę. Jis veždavosi mane į Kauną, nuvažiuodavome ir į Vilnių. Pamačiau ir susipažinau su jo draugais – M. Indriliūnu, B. Krivicku, V. Mačerniu. Ypatinga draugystė, kuri tęsėsi visą gyvenimą, buvo su Juliumi Kaupu.

Neišdildomą įspūdį paliko vienas poezijos vakaras Vilniuje, į kurį nusivežė mane Henrikas. Girdėjau ir mačiau Vincą Mykolaitį-Putiną, rodos, iš vyresniųjų dar Petrą Vaičiūną, ir jaunuosius – Bradūną, Mačernį, Krivicką, Niliūną, Matuzevičių. Labai įstrigo Mačernis.

Henrikas anksti pradėjo rašyti, jau 17 metų spausdino savo poeziją. Matydavau, kaip jis sėdi savo kambaryje ir rašo. Pabandžiau ir aš savo mintis užrašinėti. Niekam nesakiau – nei draugams, nei broliams, nei tėvams. Niekad nepamiršiu vieno vakaro Kėdainiuose, kada Henrikas surado mano pirmąjį eilėraščių sąsiuvinį. Nežinau, ar jis buvo laimingas, ar nustebęs, bet jis daug daug man tada kalbėjo apie žmogų, apie kuriantį žmogų ir jo pasaulį, tą vakarą mūsų sode spindėjo nukritę žvaigždynai, žydintys kaštonai ir vėsūs, juodi šikšnosparniai glaudėsi prie langų, ir man buvo gera, kaip niekad, niekad. Jis sakė –  tik tu rašyk, tik tu rašyk...

1944-ųjų metų istoriniai įvykiai visiškai sujaukė ir taip neramų gyvenimą Lietuvoje: nuo artėjančios sovietų okupacijos į Vakarus pasitraukė Jūsų broliai, netrukus ir Jūs, septyniolikmetė gimnazistė, kartu su tėvais apleidote Lietuvą. Vokietijoje baigėte gimnaziją, vėliau studijavote Insbruko, Freiburgo universitetuose. Papasakokite apie penkerių metų, praleistų Austrijoje ir Vokietijoje, gyvenimo nuotaikas, kūrybą.

Brolis Henrikas bandė įkalbėti Tėvą išleisti mane vykti kartu su jais. Deja, šeima nenorėjo manęs paleisti iš savo akių. Henrikui išvykus, aš buvau labai nusiminus, jaudinausi dėl jo gyvybės. Vėliau įvykiai taip susiklostė, kad mūsų namuose apsistojo vokiečių kareiviai, vienas iš karininkų tiesiog primygtinai įsakė tėvui trauktis. Taigi išvykome vokiečių sunkvežimio vežami. Dievo laimei, Vokietijoje susisiekėme su broliais. Aš buvau laiminga jį ir vėl sutikus. Išvykome studijuoti į Insbruką. Šiame mieste gyvenome viešbutyje, kalnuose. Mums, studentams, buvo sudarytos puikios galimybės ne tik gilintis į mokslą, skaityti, bet ir lankyti simfoninius koncertus, meno parodas. Tuomet „atradau“ Bacho, Schuberto, Beethoveno, Chopino kūrinius. O ypač pakerėjo Smetanos „Moldavija“. Tokia didybė, ta muzika, lyg srauni upė, išsiliejanti iš krantų.

Lankėm dailės parodas, pats miestas buvo nepaprastai  įdomus. Su drauge Eugenija vykdavome į Zalcburgą, Glasenbachą. Ten susitikome su Česlovu Grincevičiumi, kuris kartais kviesdavosi mus į operas, simfoninius koncertus. Jis aprodė ir visus architektūrinius paminklus, stalaktitų uolas. Vėliau daugelis lietuvių studentų, taip pat ir aš, išvykome studijuoti į Freiburgo universitetą. Ten kultūrinis gyvenimas buvo spalvingesnis ir įdomesnis. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas buvo įkūręs Taikomosios dailės institutą. Jame pradėjo mokytis bei tobulintis daugelis lietuvių dailininkų. Gyvenome skurdžiai, trūkdavo maisto, bet buvome laisvi ir gyvenome visavertį dvasinį gyvenimą. Artimai bendravau su Juliumi Kaupu ir jo žmona Dalia. Julius nuolat prajuokindavo ar iškrėsdavo kokį nors juoką – tai vokiečio darželyje visas gėles išskins, tai krautuvėje nuo prekystalio paims vieną obuolį ar kriaušę ir nesumokėjęs nueis. Ilgai sėdėdavome mano mažame šaltame kambarėlyje, gerdavome, kaip jis sakė, „peklišką“ kavą ir diskutuodavome apie gyvenimo prasmę. Visus penkerius metus naiviai tikėjau, kad sugrįšime į savo paliktus namus. Kuo toliau, tuo labiau tikėjimas blėso. Lietuvoje liko viskas; mano didžiausias turtas – knygos; su savimi pasiėmiau tik dvi... Išėjau nešina Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Rilkės poezijos knygelėmis.

1949 m. palikote Europą ir išplaukėte Amerikos link. Esate viena iš tų, kurie niekada nepriėmė Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės. Vytautas Kavolis, vertindamas Jūsų ir Algimanto Mackaus kūrybą, pakrikštijo Jus „bežemių karta“. Sukūrėte savo pasaulį, savo žemę, pavadinusi ją „Sutema su srovenančiu jame upeliu Liūne“. Kaip klostosi gyvenimas šioje paslaptingoje žemėje?

Tėvas Leonardas Andriekus parūpino afidevitus (iškvietimus) visai mūsų šeimai. Plaukėme vienu laivu su Mariumi Katiliškiu, Nele Mazalaite. Brolis Henrikas netrukus išvyko pas būsimą žmoną Birutę į Kanadą, o aš po kiek laiko išvykau pas savo draugą Marių Katiliškį. Susituokėm Brookline. Sunku buvo didmiestyje gyventi tiek dėl darbo, tiek dėl buto. Mano artima draugė Onytė Stikliūtė-Šilinienė pasikvietė mus į Čikagą. Mariui reikėjo laisvės, erdvės. Netrukus Marius nusipirko užmiestyje žemės ir pradėjo prerijose namo statybą. Savaitgaliais atvažiuodavo padėti draugai dailininkai Maziliauskas, Viesulas, Ignas. Tačiau didelę dalį darbų Marius pats atliko. Pasistatė namą Lemonte, kuriame beveik kiekvieną savaitgalį rinkdavosi draugai – kalbėdavom, diskutuodavom apie meną, literatūrą. Nuolatinis svečias buvo Algimantas Mackus, su juo buvome ypač artimi. Daug laiko praleisdavome kalbėdami apie poeziją. Aš jam paskolinau savo mėgstamo poeto Paulio Celano knygelę. Algimantui neišdildomą įspūdį padarė jo „Mirties fuga“. Jam buvo artimi mano eilėraščiai. Su juo buvo gera ir lengva kalbėti. Kartais valandų valandas prakalbėdavome telefonu, jis skaitydavo man savo eiles. Su Algimantu Mackum kalbėdavome, kad jeigu aš surasčiau nors vieną iš šimto, kuriam mano poezija patiktų – būtų labai gera... Suradau žmogų, kuriam mano poezija daug reiškė. Paskui radau gal ir dešimt tokių žmonių, kurie mano poeziją suprato ar net galvojo beveik taip, kaip ir aš pati galvojau rašydama.

Dažnas kūrėjas teigia, kad išgyvena kūrybines kančias, sunkiai rašo, taiso. Jūs rašyti pradėjote Lietuvoje, pirmuosius eilėraščius išspausdinote 1947 m. Vokietijoje, debiutavote 1955 m. Čikagoje knygele „Tebūnie tarytum pasakoje“.  Ar galėtumėte nusakyti savo kūrybinio proceso vyksmą? Eilėraštis Jums nukrenta kaip žvaigždė į delną ar tenka traukti jį iš gelmių? 

Mano kūrybos procesas nenusakomas. Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti... Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje. Vėliau atsiranda tokia nuotaika, ir tada man nesvarbu – ar naktis, ar diena, ar vidudienis, net kartais vairuojant mašiną užeina noras rašyti.  Paskui užrašau, ir tik tada braukau. Bet niekad nesustoju ir negalvoju. Pirminio impulso pagauta užrašau, tik vėliau nusprendžiu, ar verta palikti. Anksčiau sakydavau, kad „išspjaunu eilėraščius“... Aš nesikankinu. Kai manyje susikaupia žodžiai, tada jau reikia atsikratyti... O kad vaikščiočiau ir galvočiau... ne. Kažkas pasako iš vidaus, kad turiu rašyti. Knygos gimė lengvai. Juk ir muzika, ir gamta sukrauna į tave viską... ir viskas darbuojasi tavyje. Kartais galvoju: kas čia mane gundo ir kodėl, tarsi aš negalėčiau ramiai gyventi, kaip kiti žmonės... Specialiai jokiu būdu negalėčiau rašyti – ne, ne... Prisiminkim D. Pumputį ir J. Krūminą, kada jie rašė sėdėdami kavinėje ir gimė knyga „Eksperimentai“. Bet taip ne visi gali.

Kai išspausdinau pirmuosius eilėraščius, supratau, kad atsiskyriau nuo kitų poetų. Kiekvieną kartą, kai pamatau juos išspausdintus laikraštyje, man pasidaro jų gaila. Jie taip nejaukiai jaučiasi tarp savo puošnių draugų! Man gaila, kad juos, lyg apiplyšusius vaikus, išstatau visų žiūrėjimui, bet nerašyti negaliu. Yra valandų, kada aš nebegaliu ilgiau tylėti...  Man kartais rodosi, jog turėčiau mirti, jeigu nebegalėčiau rašyti.

Išleidote septynias poezijos knygas: „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962),  „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972, Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija), „Vendeta“ (1981, Lietuvių rašytojų draugijos premija), „Graffiti“ (1993). Poezijos rinktinė (1992) ir „Tebūnie“ (2006) išleistos Lietuvoje. Savo knygoms kruopščiai ir reikliai atrenkate eilėraščius, jos pasižymi ypatingu estetizmu, švyti krištoliniu skaidrumu. Kūrėjui visos knygos yra brangios, bet gal galėtumėte pasakyti, kuri artimiausia Jūsų širdžiai?

Pati sau esu geriausias kritikas.... Į savo rinktinę irgi ne visus savo eilėraščius sudėjau, ne. Mane ima juokas, kai kiti viską sudeda, iki paskutinės eilutės. Man atrodo, jeigu darai, tai daryk tikrai, kad kitam žmogui būtų įdomu, kad atsilieptų kitame žmoguje. Prirašo visokių niekų ir, apsaugok dangau, kad tik nedingtų, viską sudeda. Aš tokių nesuprantu. Niekad negaliu suprasti žmonių, kurie spausdina viską, ką parašo. Perskaitau tokius eilėraščius ir tuštuma lieka – jis nieko nesako, nekalba tau. O dar blogiau, kai tie žodžiai būna surankioti iš šiukšlyno ar pakelės griovių.

Jeigu pradėčiau išskirti savo poezijos knygas, galiu supykinti visas. Ne, rimtai... Tačiau turiu prisipažinti – „Vendeta“ ir naujausioji – man artimiausios. „Vendeta“ skirta vyro atminimui. Kodėl pavadinau „Vendeta“ – korsikiečių kraujo kerštą reiškiančiu vardu? Ir kaip suderinau rinkinyje atsispindinčias nuotaikas su mūsų krašto krikščioniškosios moralės dėsniais? Šventojo Rašto Senajame Testamente yra pasakyta: „Akis už akį, dantis už dantį“. Tuo, rodos, tiki ir mano lyrinis herojus. Galiu sakyti, kad ir aš taip tikėjau, kai rašiau. Ir tas laikotarpis tokį tikėjimą pateisino...

Eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Jie turi mane sukrėsti. Po Mariaus mirties bandžiau nieko negalvoti, bet... Esu nesąžininga. Eilėraščiai yra mano terapija. Eilėraščiais išsikalbu, išsispjaudau, lyg nuėjusi pas psichiatrą.  Manau, yra žmonių, kurie turi tokių pat abejonių. Taip pats sau padedi. Jautiesi, kad nebesi viena. Kas skaito poeziją, susiranda tave. Ir aš tokių susiradau. O tada –  labai geras jausmas.

Iš vaikystės išliko skaitymo aistra. Štai ir dabar Jūsų namuose naujausios Lietuvoje išleistos knygos, literatūrinė spauda. Esate viena iš labiausiai skaitančių išeivijos poečių.  Turite ir mėgstamus autorius, sekate jų kūrybinę raidą. Kokie rašytojai ir poetai Jūsų dėmesio centre?  

Skaitymui visą gyvenimą skyriau daug laiko. Turiu prisipažinti, kad neskaitau visko iš eilės. Užtenka perversti keletą puslapių ir suprantu, kad to autoriaus niekada neskaitysiu. Būsiu nekukli, tačiau Mariaus kūryba man artimiausia ir, kaip prozininko, stipriausia. Mano sielai artimiausia Janinos Degutytės, Nijolės Miliauskaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės kūryba. Dėl Juozo Apučio ir Romualdo Granausko knygų nežinau, kur galėčiau nueiti, kad tik gaučiau jas perskaityti. (Juokiasi.)

Tačiau tas dvi moteris – J. Degutytę ir S. Nėrį turiu savo širdyje, jos man išskirtinės, vienintelės... Jeigu kam ir pavydėjau – tai joms ir dar Marcelijui Martinaičiui.

Gerbiama poete, savo poezijos knygelę „Tebūnie“ kukliai atplukdėte į Lietuvą, nesitikėdama šlovės. Ji tapo išskirtine, ypatinga, lig tol lietuvių literatūroje niekas nesugebėjo tokiais taupiais, giliais žodžiais perteikti žmogaus egzistencinio skausmo, kuris rimsta – rimsta pamažu su ištartu magišku žodžiu Tebūnie...  Kaip sutikote žinią apie Jūsų knygos įvertinimą?

Buvau kalbinama parengti naują rinkinį. Neskubėjau. Su savo eilėraščiais nenoriu skubėti. Žadėjau... Mano pirmasis rinkinys vadinosi „Tebūnie tarytum pasakoj“, o dabar tik „Tebūnie“. Paskutinis...

Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija man buvo tikrų tikriausia staigmena. Dar iki šiol nežinau, kaip priimti, tik labai gera, kad mano poezija buvo įvertinta ir surado savo namus.

Ar norėčiau grįžti į Lietuvą? Labai norėčiau, bet žinau, kad neberasčiau nieko, ką palikau. Palikom ten ir blogus, ir gerus laikus. Ten liko ir siaubas, ir šviesa... Naktimis sapnuoju tą Buknaičių kaimą, savo Tėvo tėviškę, ir žinau, kad ten nieko nebėra. Bijau, kad nepriklausau tai vietai, kur gimiau, kad jau niekam nebepriklausau...  Aš visą laiką grįžtu ir savo mintimis, ir savo gyvenimu... 

Atsiradau ir aš prie to fontano iš savo išsigimstančio kaimo, žiūriu į vandens žaidimą ir visai visai nenoriu kalbėti... Tegul kalba mano poezija.

Perspausdinta iš www.bernardinai.lt

Photo: 
Iš Maronio literatūros muziejaus archyvo