 Eugenijus Ališanka (g. 1960 m. Barnaule, Rusija) – poetas, vertėjas, eseistas. Vilniaus universitete baigė Matematikos fakultetą. Dirbo Kultūros ir meno institute moksliniu bendradarbiu, 1994 – 2002 m. – LRS tarptautinių programų direktoriumi, tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ direktoriumi. Nuo 2003 m. dirba žurnalo „Vilnius“, leidžiamo anglų (The Vilnius Review) ir rusų (Вильнюс) kalbomis, vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, PEN klubo narys.
Išleidęs penkias poezijos knygas – „Lygiadienis“ (1991), už kurią gavo Zigmo Gėlės premiją, „Peleno miestas“ (1995), „Dievakaulis“ (1999), „Iš neparašytų istorijų“ (2002), „Exemplum“ (2006), dvi esė knygas – „Vaizdijantis žmogus“ (1998) ir „Dioniso sugrįžimas“ (2001), už pastarąją gavo LR Kultūros ministerijos premiją. Kultūrologinio almanacho „Miestelėnai“ redaktorius-sudarytojas (išėjo trys knygos – 1991, 1995 ir 1999), vertęs Wyslawos Szymborskos, Carolyn Forshé, Dannie Abse, Bernardine’o Evaristo, Jerome’o Rothenbergo, Desmondo Egano, Jaceko Podsiadlo ir kt. poeziją, parengęs ir išvertęs tris poezijos knygas: Kerry Shawn Keys (JAV) „Mėnulio smuklė“ (1999), Alešo Debeljako (Slovėnija) „Netobula žodžio aistra“ (2001) ir Zbigniewo Herberto (Lenkija) „Dvejojanti Nikė“ (2001).
E. Ališankos poezija versta į anglų, prancūzų, lenkų, švedų, rusų, suomių, vokiečių ir kt. kalbas. 2000 m. išleista jo knyga „Peleno miestas“ anglų kalba, 2005 m. pristatytas E. Ališankos eilėraščių rinkinys „Iš neparašytų istorijų“ vokiečių bei lietuvių kalbomis.
Šiuo metu E. Ališanka gyvena ir dirba Vilniuje.Rašytojo balsas viskas čia mano istorija
mano sibiras ir amerika
mano kelionės marso laukais vilniaus kavinėm
dzeržinskio gatvė stogais
la petite histoire mažas nervų labirintas
iš neparašytų laiškų archyvo III Kritikų atsiliepimai ...E. Ališankos kūryba galėtų būti vertinama kaip beveik kraštutinė intelektualistinė poezija, ženklinanti vieną labiausiai nuo tradicinės lietuvių lyrikos nutolusių laukų. (...) Galima paradoksaliai tvirtinti, kad ši poezija – antropocentrinė, egocentrinė ir kartu becentrė, be Dievo ir be žmogaus tuo pačiu metu. Tų, tradiciškai laikomų pamatiniais, dalykų ieškant, vyksta paralelinio pasaulio kūrimas – kaip didelė instaliacija iš kultūros nuolaužų, kiekvieną iš pastarųjų brandinant iki hieroglifo – minimaliai glaustos formos su maksimalia semantika. (...)
Arnas Ališauskas
Jį skaitant man tenka mokytis kitokios gramatikos, kitokių žodžių tarpusavio ryšių taisyklių, o tos taisyklės iškyla iš sielos praregėjimų, iš perskaitymo to, kas neparašyta, bet į ką nurodo parašytieji žodžiai.
Rimvydas Šlbajoris // Draugas. 1999 m. birželio 26 d.
Vengdama dirbtinės isterijos, nervingų kalbėjimo traukulių, drastiškos vaizdo destrukcijos ir specialiai ieškomo šokiravimo, ši poezija jaudina modernia forma, tradicinės gramatikos laužymu ir eilėraščių ramybe. E. Ališankos eilėraščių besintaksiškumas priklauso ne tiems, kurie skatindami chaotišką sintaksės raidą pagaliau atsidaužia į rašymo tylėjimą, bet tiems, kurie tikėdami žodžio ir tuštumos galia atveria naujus kalbos junglumo horizontus.
Jurga Perminaitė // Metai. 2000. Nr. 4 Bibliografija Dioniso sugrįžimas : [studija]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. 206 pp.
Iš neparašytų istorijų : [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 2002. 95 pp.
Lygiadienis: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1991
Peleno miestas: [eilėraščiai]. Vilnius: Regnum, 1995
Vaizdijantis žmogus: sacrum sklaida kultūroje: [studija]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998
Dievakaulis: [eilėraščiai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999
Exemplum: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 2006
|
