Grigorijus Kanovičius
 Naujausiame romane G. Kanovičius tęsia pagrindinę savo kūrybos temą – žydų likimas Lietuvoje. „Žydų parkas“ – tai nuoširdus, kupinas išminties pasakojimas apie Bernardinų sode susitinkančius ir savo jaunystę prisimenančius senus vienišus žydus. Anot rašytojo, tai requiem Rytų Europos žydų bendruomenei. Romane gausu šių laikų realijų, Sąjūdžio atšvaitų.
Bėga laikas, vysta lapai, vysta mintys, vysta žmonės, ir tik mūsų atmintis išlieka, nes jos šaknys – tai meilė, mintanti nematomais syvais. Meilė savo namams, savo artimui, tėvų kapams, tiems, kurie atėjo ir ateis po mūsų. Kritikų atsiliepimai Prisiminimams, Atminčiai (nors autoriaus ir nerašomai didžiąja raide) iš tiesų tenka didžioji romano teksto dalis. Kiekvienas personažas jų turi daug: šviesių ir skaudžių, komiškų ir tragiškų, brangių ir tokių, kurių gal geriau būtų iš viso neturėti. Bet prisiminimų neturėjimas, atminties praradimas, ištikęs vieną romano veikėją, vis dėlto vieningai suvokiamas kaip baisi nelaimė ar bausmė. O Atmintis, Prisiminimai yra ne tik dominuojantis romano motyvas, sudaro didžiąją jo turinio dalį, bet esmingai veikia ir jo poetiką. Prisiminimai – pats saldžiausias ir pats karčiausias gėrimas pasaulyje… Praeitis – tai rūsys, kur net akmuo atrodo kaip susicukravusi senelės uogienė… Atminties vėjas nupūkščia kaip cukraus pudrą visas netektis ir negandas… Atmintis kibirkščiuoja kaip laužas… Atmintis blaškosi kaip sužvejota ir į skiaurę įmesta žuvis… „Kol žmogus prisimena, jis gyvas, jis tikrai Viešpaties pavidalas, nes kas yra Aukščiausiojo didybė? Argi ne Jo beribė, begalinė, neišsenkanti atmintis?“ Tai – tik maža dalis tam tikro pobūdžio metaforų, palyginimų, alegorijų, tolygiai išsidėsčiusių per visą tekstą ir lyg kilometrų ženklai pakelėje primenančių pagrindinį maršrutą. Tautinio identiteto prasmę ir jo išsaugojimo peripetijas, gimtosios ir Pažadėtosios žemių poliariškumą ir neatskiriamumą, amžinąją tėvų ir vaikų kartų dialektiką, svajonės ir realybės, siekių ir galimybių priešpriešą, laikinųjų ir pastoviųjų vertybių išpažinimo, atpažinimo ir pripažinimo situacijų sudėtingumą, dramatišką nereikalingo žmogaus būseną ir daugelį kitų motyvų apgaubia romane didieji Gyvenimo ir Mirties skliaustai.
Atiduodavęs skaitytojui savo „Žydų parką“, sugrojęs ar sugiedojęs savąjį requiem, G. Kanovičius ne tik prasmingai pratęsė ir papildė pagrindinę savo kūrybos temą, bet talentinga prozininko ranka atvertė (ar užvertė) dar vieną meninį Lietuvos istorijos puslapį.
Petras Bražėnas Žydų parkas: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 1998. 304 pp.
ISBN 9986-16-105-3 |
